Motinos dienos sveikinimai

Tik motulės širdyje

Šviesios šviesios žvaigždžių kekės,
Žemėn linkdamos, žydės,-
Tik motulės šviesios akys
Man šviesesnės už žvaigždes.

Švelnios švelnios pievų gėlės
Lenkia baltas galveles,
Švelnios rankos motinėlės
Man švelnesnės už gėles.

Nors meili meili saulutė,
Bet saulutė pamatys,
Kad mielesnė man motutė
Ir karštesnė jos širdis.

Prie motulės prisiglausiu,
Apkabinsiu rankom ją
Ir karščiausią meilę jausiu
Tik motulės širdyje.

[Kostas Kubilinskas]

Ačiū, mama, kad esi, nes kitaip nebūtų manęs.

Mama, miela Mama, tu kaip rasos lašelis,
Spindintis saulės spinduliuose.
Mama, miela Mama, tu kaip tyras vanduo,
Tekantis gražiausia mano gyvenimo upe.
Mama, miela Mama, tu atvedei mane į šį gražiausią kelią,
Kuriuo dabar einu.
Ir supratai mane, kai buvo man tikrai sunku...
Dėkoju tau už visa tai!

Už viską tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip šildantis ir mielas tavo delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.

Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantam mes jau, mama,
Kad reikia mums mamos klausyt,
Ir kartais, kaip sunku bebūtų, mama,
Tu skausmo ašarą nubrauk.
Dėkojam tau, brangioji Mama,
Už tai, kad tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad tu – Mama.

Tau, mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą ir tą rūpestėlį.
Na ir kas, kad šerkšnas plaukuose,
Juk šalna dar širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie tavęs prisiglausti,
Tu vienintelė moki suprasti,
Tu vienintelė moki atjausti.

Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos padangių žydruma.
Aš bėgau prie tavęs kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas „Mama“.
Tu man sakai, tu man kartoji, Mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į jaukų namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.

Tegul saulutės spindulių
Tau niekad nepristinga, mama!
Ir žemėj nepritrūksta lai gėlių...
Tik būki laimingiausia, mano mama!

Mes linkim daug sveikatos,
Kantrybės, laimės, džiaugsmo,
Žiedų gegužio balto
Ir metų kuo ilgiausių.
O dienos tegul skuba,
Mes jų nesulaikysim.
Didžiausią ačiū tariam
Už viską tau, mamyte!
Už ašarą nekaltą
Nukritusią ant skruosto.
Už sniegą baltą baltą,
Sudėtą miegui bluostą.
Už pirmą mūsų žingsnį
Į tą didžiulį kelią.
Už tavo švelnią ranką
Ant vaikiškų galvelių.
Už tai, kad esam šiam pasauly,
Dėkojame tau, mama!

Nuskyniau aš gležną žibutės žiedelį –
Nešu jį, mamyte, tau dovanų.
Lai šitas žydrumas kaip vaiko akelių
Alsuoja tau meile ir gerumu...

Mamyte, tave aš labai juk myliu!

Mama – gražiausias žodis žemėj, į jį juk sutelpa visi kiti.
Mama ir angelas, ir fėja, net jei dabar nėra arti...
Norėčiau jai nuskinti saulę, surinkti žvaigždutes danguj.
Deja, to padaryti negaliu aš, mama, bet aš vis tiek tave labai myliu!

Žibuoklėm, mama, žydi tavo akys,
O rankos – obelų žiedais.
Tava širdis, lyg jaunas paukštis,
Lai plazda meile amžinai!

Mano pasauliui, mama, tu nupiešei sparnus,
O geromis mintimis visada skatini eiti į priekį.
Kai apkabini ir paglostai man galvą, apsąla iš laimės širdis!
Tad linkiu tau daug laimės ir džiaugsmo!

Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių,
Tu šviesi kaip saulė, kaip rytų aušra,
už Tave pasauly geresnės nėra!!!

Motina, man saulė tavo veidą mena,
Vargo raukšlės šviečia kaip žvaigždžių keliai,
Visą šitos žemės klaidų kelią mano
Tegu švies man tavo veido spinduliai.

B. Brazdžionis

Jei pasaulyje, mama, tavęs nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų,
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.

Atleisk, jei nepastebėjom
Rasos lašelio tavo akyse.
Jei pavargai, ne visada suspėjom,
Paskendusią vis matėm darbuose...
Tegul nors šiandien, tavo šventės rytą,
Diena gėlių žiedais pražys,
O mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai tavo širdį šiluma užlies.

Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis ir būki rami.
O rūpesčių juk nesumažėjo
Nuo tada, kai mes buvom lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsuma.
Tu labai reikalinga mums, mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.

Papuošti sidabru smilkiniai,
O širdy viešpatauja ramybė.
Išauginti vaikai, nugalėti vargai,
Praeity vien praėjusių metų grožybė.
Tad būki laiminga ir gyvenki ilgai, mano mama,
Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais
Eina metai žingsniukais mažais.

Gyvenime, mama, tu – pati gražiausia gėlė! Žydėki, mama, amžinai!