Gilios mintys

Mes labai susikoncentravę į turėjimo faktorių, kažko darymo, o ne buvimo. Tiesiog būti. Man atrodo, kad skubama, kada niekur nenorima gilintis, nes taip kartais yra tarsi lengviau. Aš susidėlioju programą ir einu nuo punkto iki punkto, tą padariau, aną, ir tu tarsi turėtum jaustis toks prasmingas, nes buvai labai veiklus, bet dienos pabaigoje atrodo tarsi tu nieko nepadarei – daug visko buvo, o su tavimi asmeniškai nieko neįvyko. Man atrodo, kad tai žmones labai skurdina, nes kur mes bėgame? Tas taškas labai aiškus, neišvengiamas, bet kodėl ten reikia taip skubėti? [Akt. Viktorija Kuodytė]