Mokykliniai linkėjimai

Jeigu nori dešimt gauti –
reikia mokslo paragauti,
Su berniukais nelakstyti,
o knygelę paskaityti!

Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku...

Rytais neskambės jau
Mokyklos skambutis
Staiga nutrūks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai
paukščiai. Kažin kur laimę
rasim savo kelyje.

O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.

Nepamirški draugų Tu ir klasės
Prisiminki mokyklos takus,
Niekur nieko gražesnio nerasi
Už mokyklinius savo metus.

Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim "sudie" paskutinį, nebegrišim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti.
Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrižę svečiais pasijusim...

Linksma suspausti gavus atestatą..
Paliksi klasę, suolus, kur vargai
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.

Draugai.. Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?.. Klasė.. jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
Vienos iš buvusių draugų.

Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negriš prabėgę dienos niekada.

Išeinam... Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikyste, kliedėsi, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrižtantis aidas dainos...
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.

Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,
Nerimsta žvilgsniai lukesčio pilni,
Tarytumei ir gėlės jaustų,
Jog šiandien iš mokyklos išeini.

Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos
O jų šešėliai dengs praėjusius metus
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.

Eisit jau girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutini kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Ča pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.

Būna lygiai ir gera , ir liūdna -
vien dėl to , kad buvai ir grižai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mus parašai...

Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.

Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegriš jau niekad mokinio dalia.

Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimasčius ?
"Nejaugi amžinai aš išeinu ? "

Šiandien pirmąkart žaisliukams
Teko likti namuose,
Parkeris, sąsiuviniukai
Vietoj jų kuprinėje.
Tu nuo šiandien pirmokėlis,
Tau daug daug sėkmės linkiu,
Lai spalvotas vadovėlis
Taps geru tavo draugu.

Rodos, nieko neįvyko,
O įvyko šitiek daug,
Tu nuo šio saulėto ryto
Jau pirmokas, bręsk ir auk.
Knygos, skaičiai ir raidelės
Tavęs laukia ant suolų.
Mokslo duonos paragavęs
Tapki dideliu žmogum.

Kas nedrąsus šį rytelį pabudo,
Kas nešė virpančią puokštę delne?
Kas prie mamytes rankelių pngludo,
Kai teko likti vienam klasėje?
Kam skirta viską pradėt pirmą kartą:
Mokytis, piešti, skaičiuoti, rašyt?
Kam lemta augt ir pakeist seną kartą.
Tau, pirmokėli, sėkmės tau, mažyt.