Mokykliniai linkėjimai

Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Galbūt sustosi susimąsčius,
Nejaugi amžiams išeinu?

Pirmąkart žaisliukus palikai namie,
Parkeris ir sąsiuvinukai nuo šiol lydės tave.
Nuo šiandien tu jau pirmokėlis,
Sėkmės aš tau daug daug linkiu,
Lai šis spalvotas vadovėlis
Geriausiu taps tavu draugu.

Rodos, nieko neįvyko,
O įvyko šitiek daug,
Tu nuo šio saulėto ryto
Jau pirmokas, bręsk ir auk.
Knygos, skaičiai ir raidelės
Tavęs laukia ant suolų.
Mokslo duonos paragavęs
Tapki dideliu žmogum.

Kas nedrąsus šį rytelį pabudo,
Kas nešė virpančią puokštę delne?
Kas prie mamytes rankelių pngludo,
Kai teko likti vienam klasėje?
Kam skirta viską pradėt pirmą kartą:
Mokytis, piešti, skaičiuoti, rašyt?
Kam lemta augt ir pakeist seną kartą.
Tau, pirmokėli, sėkmės tau, mažyt.

Tegul visos žemės raidės taps geriausios tavo draugės,
Mokykis gerai, vaikeli, ženk į priekį po žingsnelį.

Ar supranti, kad čežantys rugsėjo lapai
Jau paskutiniams metams pašaukė tave,
O virpanti ranka pirmoko tavo rankoj-
Tai pasimatymas su savo vaikyste.
Ar supranti, kad jau atėjo laikas
Subręst ir apsispręst dėl ateities.
Tu - šios mokyklos abiturientas,
Kiek daug suspėt per šiuos metus reikės.

Tarp brangių savo klasės draugų,
Tarp pažįstamų sienų, veidų paskutinė rugsėjo pirma,
Jau tokia 12 -oko dalia.
Neliūdėk, viskas eina pirmyn,
Dienos neš skausmą, džiaugsmą tolyn.
Tik tikėk savimi ir tegu
Tau likimas bus ypač dosnus.

Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini.

Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave.

Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.

Liko 100 dienų tarp klasės draugų,
Liko 100 dienųtarp geltonų suolų,
Vienas šimtas dienų svajomis apsuptų,
Vienas šimtas dienų, kai jauties čia savu.
Laiko jūra banguos, dienos plauks kaip laivai,
Tu moksleivio dalia džiaugsies nebeilgai.
Juokis, šėlk ir kvailiok su draugais artimais,
Nes pavasarįteks atsisveikint su jais.

Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties kruva sąsiuvinių palinksi
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.
Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią.

Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį "ačiū",
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį ,atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjot save rast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.

Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis- jusų širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.

Kai paskutiniai zingsniai nuaides mokykloj. Kai paskutini karta trinkteli duris. Sustok ir pagalvok.. Vaikystes skardu juoka gal suole palikai? O gal "Atleisk" kuriam nepasakei? Dar paklausyk skambucio paskutinio aido!! Nesauks i klase jis daugiau..

Kiekvienam gimusiam Dievas užrašo ant delno LAIMĘ, ant lūpų - MEILĘ, širdy - TIKĖJIMĄ, akyse - VILTĮ. Lai Tave visad globoja mažas Angeliukas.

Jei gavai šį tekstą, žinok jog kažkam esi be galo brangus...

Pro mokyklos langus vaikystė staiga prabėga
Jos ilgos pamokos baigės visviena
Mokykloj patyrėm tiek džiaugsmo ir laimės
Ir štai mes išeinam visai jau suaugę.

Po laiko tu jau supranti, kad pasibaigė jaunos dienelės, juokas, išdaigos visų,
Kad atėjo tavo tas gyvenimas, kad nebepamatysi jau draugų.

Jau išeini.. Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų. Kaip viena diena. Buvo visko, visko ir reikia. Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom.. Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo, klausomės su nerimu, širdies virpulių, gal todėl kad išsiskirsime, gal todėl taip greitai suaugome.

Norint pamokas mokėti
Reikia (vardas) nemilėti
Kas berniukus labai myli
Prie lentos isejus tyli..

Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas.
Netyčia juoką išbėrėm
Prie klasės slenščio.
Vienas kitam pažvelgiam i akis,
Nepasakytų žodžių išsigandom..
Suvirpo pirštai nejučia,
Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.
Jau eisim?! Taip greit?!-
Dar patylėkim..
Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..