Tostai

Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
- Ateik, mieloji, – pasakė jis.
- Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
- Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu.
- Kodėl? Tu manim nepasitiki?
- Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
- Girdi, kaip lakštingalos suokia?
- Verčiau eime namo.
- Dar anksti namo…
- Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
- Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas.
- Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
- Kvailute, mama juk nesužinos…
- Ne, ne ir ne!
- Tai lik sveika! Aš einu pas kitą.
- Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.