Vestuviniai tostai

Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!

Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
- Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu”? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
- Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės!
Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!

Suskamba telefonas. Ragelyje piktas balsas priekaištauja:
– Aš esu pasipiktinęs. Višta, kurią jūs man vakar įkišote, visiškai netinkama. Privalote ją tuojau pat pakeisti.
Žmogus, sėdintis kitame laido gale, purto galvą ir atsako:
– Aš jus užjaučiu Tačiau apgailestaujame: to padaryti negalime. Būtų nusižengta mūsų įstatymams.
– Įstatymams? – niršta pašnekovas. – Čia mėsininkas Kasparas?
– O ne! – atsako ramus balsas. – Čia vedybų biuras.
Pakelkime taures, kad mūsų gyvenime būtų kuo mažiau apsirikimų.

Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!

Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė?
- Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur“
- Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo
- O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
- Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.

Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją.
Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo:
– Manęs nemyli tėvai.
Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko:
– Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?!
– Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė.
– Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina.
– O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas.
– Gerai Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti?
– Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė.
Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“, už meilę šeimoje!

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.

Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.
Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!
Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes.

Eina raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako:
- Raudonkepuraite, aš tave suėsiu.
Atsiklaupė ant kelių raudonkepuraitė ir maldauja:
- Vilkeli pilkeli, neėsk, maldauju.
Pagalvojo vilkas ir sako:
- Tegu tavo vaikinas išpildo tavo 3 norus, tada paliksiu gyvus.
Paraudo raudonkepuraitė ir sako:
- Geidžiu tavęs kaip vyro.
Šoko jaunuolis kaip liūtas ir pamylavo raudonkepuraitę. Patiko raudonkepuraitei ir sako antrą norą:
- Geidžiu tavęs kaip vyro.
Nusišluostė prakaitą jaunuolis ir atliko antrą norą. Įsisiautėjo raudonkepuraitė ir sušuko:
- Geidžiu tavęs, kaip vyro.
Jaunuolis vos išlemeno:
- Negaliu.
Tad išgerkim už jaunikį, tikrą vyrą, kad visą gyvenimą galėtų!

Vienas žmogus visą gyvenimą ieškojo tobulos moters. Ieškojo atkakliai ir kantriai. Ieškojo, ieškojo ir liko senberniu
Žmonės ėmė jo klausinėti:
- Tu apkeliavai kone visą pasaulį, buvai visuose kontinentuose, lankeisi tolimiausiuose Žemės kampeliuose, apkeliavai labiausiai išsivysčiusias šalis ir lankeisi atsilikusiose, laukiniuose kraštuose Tad nejaugi taip niekur ir nesuradai sau tinkamos, arba, tavo žodžiais tariant, tobulos moters?
- Oho, ir dar kiek daug aš jų, tobulų moterų, sutikau, prisipažino senbernis.
- Tai kodėl gi tu jų nevedei?
- Matote, sutrikęs prisipažino viengungis, jos irgi ieškojo tobulo vyro
Tad išgerkime už tuos, kuriuos sutikome gyvenimo kelyje, ir už tuos, kurie mus sutiko tame kelyje!

Rytų išminčius paklausė Osmano:
- Kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos!
Osmanas atsakė:
- Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras
Tad skelbiu tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!

Ugnimi bandomas auksas,
Auksu bandomos moterys,
Moterimis bandomi vyrai,
Vyrais bandomas vynas.
Jei auksas nesilydo ugnyje, reiškia jis aukščiausios prabos.
Jei moters negalima papirkti auksu, reiškia ji neparsiduoda.
O jei vyrą negalima paskandinti vyne, reiškia jis geras plaukikas.
Na o jei vyras nepasiduoda moters žavesiui, jis yra tikras kvailys.
Tad pakelkim taures, kad netaptume kvailiais!

Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
- Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
- Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!

Kartą viena moteris paprašė būrėjos, kad ši jai pagelbėtų ir padarytų taip, kad ją vyras labiau mylėtų.
- Aš tai galiu padaryti, atsakė būrėja. Bet prieš tai turi įvykdyti vieną sąlygą: atnešti tris plaukus iš liūto ūsų.
Nuėjo moteris į zoologijos sodą, pamatė narve liūtą. Baisus jai pasirodė žvėrių karalius. Bet ką darysi svarbu įvykdyti būrėjos užduotį ir išpešti tris plaukus. Moteris ėmė vaikščioti prie liūto narvo kasdien, atnešdavo jam mėsos, gaivaus vandens. Liūtas įprato prie moters, leidosi glostomas, švelniai glamonėjamas. Įsidrąsinusi moteris išpešė tris plaukus ir nunešė juos būrėjai. Ši nustebo:
- Kaip tau pavyko iš tokio klastingo žvėries išpešti tris plaukus?
- Aš jį sočiai maitinau, švelniai jį glamonėjau, didžiuodamasi atsakė moteris.
Tuomet būrėja pasakė moteriai, kad ji ir su vyru turi elgtis lygiai taip pat švelniai, kaip ir su liūtu.
Tad siūlau tostą už švelnius žmonų santykius su vyrais, tuomet bet koks liūtas taps švelniu katinėliu!

Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių.
Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!

Meilei išsiskyrimas - tai kaip laužui vėjas: mažą liepsnelę užpučia, o didelę įžiebia.
Tad pakelkime tostą už didelę meilę!

Kas per jausmas yra meilė?
Kilnių geismų ir apmaudo siautimas?
Keista būtybė gimusi iš nieko?
Džiugi vergovė?
Saldanti liepsna?
Žavingų formų mišinys kraupus?
Švininis pūkas?
Dūmas spindulingas?
Ligota sveikata?
Bemiegis miegas?
Kas toji meilė?
Garo debesėlis, atodūsis į orą pasikėlęs, šviesos ir laimės tviskanti versmė, ar skausmo ašarų juoda gelmė?
Ta meilė - išmintinga beprotybė, medus saldžiausias ir nuodų kartybėje
Tad išgerkim už meilę!