Išsiskyrimui

Lange tik baltos gėlės liko
Ir ašara karti veide.
Tavieji žingsniai jau nutilo,
Kur jie pradingo, nežinia.

Viltis juk žūsta paskutinė,
Aš gyvenu ir laukiu vis tavęs.
Bet valanda artėja paskutinė,
Kai vėl neteksiu aš tavęs.

Lengviau nemylint pamilti, negu mylint pamiršti...

Sunkiausias būdas pasiilgti žmogaus, sėdėti šalia ir žinoti, kad jūs niekada negalėsite būti kartu...

Dėkoju Tau už buvusią draugystę,
Ir už žodžius, kuriuos man melavai.
Juk pasitaiko, kad žmogus suklysta,
Bet tik ne taip, kaip tąsyk suklydai.
Gal ir nesu tokia, kokia norėčiau būti,
Bet prisiminki tokią, kokią pažinai.

Kad ir kur būtum, aš lauksiu tavęs ir ilgėsiuos tavųjų akių. Šnabždėsiu žodžius vėjui, kad nuneštų tau juos nuo manęs. Nors tu ir labai toli, visad būsi su manimi kaip mano dalis. Patikėk, aš lauksiu, nors iš skausmo plyš širdis, ir nenustosiu tau kartot, jog myliu, be galo myliu!

Ir kas naktį, kas vakarą tylų
Virpa žvaigždės, sidabro lašai.
Aš tavęs vis dar laukiu ir myliu,
Nors nei laukt, nei mylėt neprašei.

Kaip norėčiau su tavim draugauti
Ir mylėti per amžius karštai,
Bet nenoriu tavo meilės trukdyti,
Todėl išsiskirsim amžinai.

Man liūdna, aš verkiu, bet negaliu
pamiršt tavęs vis tiek.
Tu mano meilė amžina, kurią turiu gesinti.
Tačiau pasirinkai tu eit kitu keliu
ir turim skirtis taip skausmingai.
Tačiau keliai ir susijungti gali,
kai trokšti to visa širdim.

Mano pupa, mieliausia ir brangiausia,
tikiuosi tavo nuodėmes užmiršiu,
o atminty išliks tik meilė ir aistra.

Sunku būti vienam, dar sunkiau - mylėti, tačiau sunkiausia - mylėti ir vėl likti vienišu...