Ilgesys

Taip norėčiau, kad nors vienas žmogus bijotų, jog nedingčiau aš.
Kad jis galėtų viską paaukoti, jog pelnytų nors šiek tiek manęs.
Kuris norėtų bėgioti su manim lietuje, braidyti po balas kaip mažas vaikas, voliotis sniege, kartu bijoti griaustinio...
Ir jam nebūtų nieko maloniau, kaip laikyti savo glėbyje mane!

Sunkiausias būdas pasiilgti žmogaus, sėdėti šalia ir žinoti, kad jūs niekada negalėsite būti kartu...

Kad ir kur būtum, aš lauksiu tavęs ir ilgėsiuos tavųjų akių. Šnabždėsiu žodžius vėjui, kad nuneštų tau juos nuo manęs. Nors tu ir labai toli, visad būsi su manimi kaip mano dalis. Patikėk, aš lauksiu, nors iš skausmo plyš širdis, ir nenustosiu tau kartot, jog myliu, be galo myliu!

Ir kas naktį, kas vakarą tylų
Virpa žvaigždės, sidabro lašai.
Aš tavęs vis dar laukiu ir myliu,
Nors nei laukt, nei mylėt neprašei.