Žodžiai draugams

Gęsta žiburėlis lūšnoj tylią naktį,
Blėsta danguje žvaigždutė lyg kokia žara.
Niekad neišblėsta, niekad neužgęsta
žmoguje draugystė, jeigu ji tikra.

Neik priekyje manęs - galiu nesekti iš paskos.
Neik už manęs - galiu niekur nenuvesti.
Eik šalia manęs ir buk mano draugu.

Draugystė kaip sapnas - ji džiugina, migdo
Pavargus ramina, nusilpus užmigdo...
Ji tartum plaštakė, ir jei nemylėsi
prarasi, tikėki, paskui jos gailėsi...

Ženkit saulėtu gyvenimo taku,
Skinkit pačius gražiausius žiedus,
Neškit džiaugsmą ir laimę vienas kitam
Ir būkit neišskiriami draugai - a m ž i n i d r a u g a i!

Draugystė - tai baltas drugelis,
Draugystė - tai žiedas puikus,
Draugystė gyvenimo kelias,
Kuris supažindino mus

Kaip dažnai mus vadina nevykėliais,
Kaip dažnai mus vadina kvailiais,
O mes einam keliais ir klystkeliais
Ir vienas kitą vadinam draugais.

Kur tu butum
Kur bebutum
Ar Berlyne ar Maskvoj
prisimink mane drauguže,
kad draugavom Lietuvoj

Būk linksmutė,
Kaip saulutė,
Kaip pavasario diena,
Tegul tavo kelią lydi
Džiaugsmas, laimė, šypsena.

Gyvenk, gyvenimu naudokis,
Kol dar širdis pilna jausmų.
Mylėk pasaulį ir šypsokis,
Kol akys spindi dar džiaugsmu...

Nešokau su tavim ne vieno karto,
Nesvaigau tavųjų lūpų svaigume,
Bet tavo vardą artimą ir brangų
Nešioju aš paslėpus širdyje.

Tegu kiekviena tavo diena būna lyg saulės patekėjimas,
kad kaskart vis labiau suprastum save,
kad kaskart vis labiau tikėtum draugais,
kad kaskart vis labiau norėtum gyvent ir mylėti.

Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritruks gėlių,
Kad butum tu laiminga.

Pro žalius žalius lapus,
žėri mėlynas dangus.
Pažiurėjęs Tu į jį,
Prisimink mane širdy...

Gyvenimas mus supažindino,
Gyvenimas mus ir išskirs,
Bet drauge praleistos dienos,
Visalaik man Tave primins.

Mes draugai nuostabių svajonių
Mes draugai nuostabių sapnų
Gal išskirs mus gyvenimo likimas
Bet širdyje gyvensime kartu!

Kai vėjas bučiuos tau išvargusias lūpas,
Nuliūdusi saulė paskęs Nemune,
Miglose užmigs mūs teviškės pievos,
Rasoti žiedai lai primins tau mane...

Gyvenimas mus supažindina
Gyvenimas mus ir išskirs
Bet kartu praleistos dienos
Man tave primins...

Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave.
Tikėk žmonemis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pačios Laimės, Meilės ir Sekmės!

Gyvenimas - tai juokas
Gyvenimas - daina
Gyvenime kas juokias,
Laimingas visada!
Buk laimingas-(a) visada!

Ne tas laimingas,kuris turtingas,
Ne tas laimingas,kuris gražus,
Tik tas laimingas,kuris suranda
Tikrus gyvenimo draugus!

Netikrumas
Kai nėr tavęs, nei raudų, nei vaitojimų,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia ne aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant ? vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš del tavęs gyvybę atiduočiau,
į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranka tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?

Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užsikariauji vis
didesnį ir didesnį patrauklumą.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.