Žodžiai draugams

Del meilės nesvarstyk. Kokia iš to nauda ?
Gyvenk. Akimirka gyvenk. Gyventi - pareiga.

Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą
Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, -
Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno:
švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį.
Dabar jų nematai, o jūroje audringoj,
Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga,
Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę ?
Gal draugauti aš nemokėjau
Juk meilė buvo mums karti,
Bet juk šitaip jau išejo
Vadinasi buvome šalti
Negaila man, kad tavo akys melsvos
Negaila man, kad skiriasi keliai
Tik gaila, kad aš tave mylėjau
O meilės tos tu vertas nebuvai.
Manai aš seksiu, jei paliksi
Manai sakysiu "neik"
O ne, keliauk, geresnę radęs
Mylėk, nes dienos bėga greit.
Gal bus laikas, žydės sodai
Ir debesys slinks savaisiais keliais,
Kai susitiksim, tai pakalbėsim,
O šiandien kalbamės laiškais.

Gal viena kartą vakarui atėjus
Tu toli nuklysi parko takeliu.
Tu palenkus galvą prie balto beržo
Tyliai ištarsi, kad mylėt sunku.

Geri draugai didžiausias turtas
Nes jų draugystė visuomet gera
žmogus gyvenime viską pamiršta,
O draugas draugo niekada.

Gyvenk ir saugok tą draugystę
Nes ji tokia, tikrai viena,
Sustok, jei širdis sako "klysti"
Nes klaida gali buti amžina.

Gyvensi,
Ir Tau patiks ne visos spalvos.
Ne visos kalbos ir ne visos žilos galvos,
Ne visos dainos ir ne visos rožės,
Ne visas džiaugsmas ir ne visas grožis.
Gyvensi ir mylėsi gal tik tai,
Ką širdimi palietus supratai.

Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.

Iki pasimatymo !
Rytai nuraudo.
Iki pasimatymo -
Dangaus ugny.
Retai, retai,
Mes vienas kitą matome,
Bet iki pasimatymo !
Ir buk rami.
Kartus likimas man ne svetimas -
Tu tą žinai
Išsiskyrimas man ne svetimas -
Keliai suves.
O skirta dalia rasime tik patys mes
Tad iki pasimatymo !
Ir lauk manęs.

Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai
O mylėt išmokė saulė ir žiedai,
Bet aš nežinojau ir nesitikėjau,
Kad pasauly laimės skirta tiek mažai.

Ir dar viena diena -
Tai tarsi saulės laikrodis,
Lyg vieniša daina,
Pavargę mes jos laikomės,
Pavargę mes užmiegame,
Pavargę atsibundame.
Ir šaukiame per miegą,
- Gyvenimo pagunda !
Sapnuojame kas laumės, kas gyvatės.
Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką
Praradęs ...
Mes einam nematydami veidų,
Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų.
Neturim laiko niekam, -
Užtenka vien tik nevilčiai ...
Pasiimam sau viska, -
Kitam palikt nereikia !
Po viso šito stebimės,
Kodel sapnuojam klaikiai?
Pabuskim, na pabuskim pagaliau,
Juk reikia ir gyventi,
Ne vien tik egzistuoti.
Pradėsim skirti mes spalvas
Ir šypseną nors vieną dovanosim
Viens kitam,
O retsykiais ir ašarą nubrauksim ...
Gyvenkim ! Pakilkim iš tušcios, pilkos
Kasdienybės ...
Kiekvieną minutę, valandą širdy laikykim !
Sapnuose statykim svajonių pilis!
Kad siela šypsotųs, kad juoktųsi veidas,
Ir dar nepamirškim svarbiausio dalyko:
Tai ? Meilė !

Ir tavo langas - vis dar uždarytas
Man spindi mūsų vasaros ugnim
Tavim prasideda kiekvienas rytas,
Ir visos naktys baigiasi Tavim.

Išsiskiriant
širdį nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė -
Ant bėgių ...
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
į saulę skubėti
Ir ...
Jos nepasiekt.

Juos regime, kada ramu ir saulė žiba.
O kad galečiau aš tikėt, neabejoti,
Jog mylimas esu ,- nereikia man bijoti
Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau,
Ir tų nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą.

Kaip dažnai mus vadina išdykėliais
Kaip dažnai mus vadina keistais.
O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm
Ir vadinam viens kita draugais.

Kur tu miela ..? Praverk šią naktį gryčią
Surask ta pačią žvaigždę ant dangaus.
Gal aš ten tavo pamatyčiau
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.

Leista mylėti - tik neilgai
Leista bučiuoti, tik atsargiai
Leista naudotis meilės jausmais
Bet tik su vienu, o ne su visais.

Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių
Viena pačia ryškiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų
Viena pačia saldžiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių
Vieną patį karščiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio naktų
Viena pačia ilgiausią.

Naktis !
Sidabro į marias pripylė
Lyg pat akiračio
Mėnulio takas
Kaip jūros bangos tavo žodžiai
Ir mano širdis menesienoj plakas
Aš juos renku,
Aš noriu juos atminti
Tegul jie mano būtyje gyvena
Juk tu gali išeit,
Kitiems juos išdalint
Gal ir niekados nebusi mano
Man šie žodžiai liks
Aš jais tikėsiu
Juose keistu iliuzijų ieškosiu
Jei tu užmirši juos
Ar prisimint noresi
Ateik aš juos tau pakartosiu.

Nebijok žaizdų - jos užgyja
Nebijok skausmų ...- jie praeina
Nebijok mirties - ji neišvengiama.
Nebijok meilės, ji būtina.
Netgi usnys žydi, kvepia
Patikėk moku būt gera.
Susapnuok mane švelnia ir gražia
Gal tokios ir tikrovėj nera.
Netgi akmenis lietus pratašo
Aš stipri ir kantri, patikėk
Ir išsaugok gerumo nors laša
O tada jau praeik arba mylėk.

Prabėgs vaikystė ir jaunystė,
Pralėks ir metai mūs jauni,
Bet mes ilgam išliksim dviese,
Ir nepaliksim praeity.
Prabėgs pavasariai saulėti
Ir vasaros žydės baltai,
Pralėks ir rudenys audringi.
žiemužė mus apklos šiltai.
Tegul tik šviesios ramios svajos
Te lanko mus, kol mes šalia.