Žodžiai draugams

Pabudo pievos, gojai, miškas,
Taip gera širdyje pajaust tave..
Einu aš atvira širdim į viską
Ir nebijau aš atiduoti tau save.
Priglausk mane prie savo begalybės
Ir niekada nebepaleisk..
Ir kai bus gera iki beprotybės
PAVASARI - tu savo darbą atlikai!
Pavasari - myliu tave!

Jei tave įskaudins draugas - tu neverk.. niekas nevertas tavo ašarų.. tas kuris vertas - niekada tavęs neįskaudins.. tikri draugai nežeidžia.. jiems patiems skaudu, kai tau negera.. branginkim draugus, nes tik jie mums sukelia džiaugsmą..

Jei tavos kojos nebūčiuotų šitos žemės, nereiktų ir manęs po šiuo dangum.. Naktim sapnuojasi tik tavo akys.. O ašaros pavirsta spindinčiu lietum.. Tu man brangus it saulės spindulėlis.. Ant delno snaigė tirpstanti pirma.. Tik dėl taves pražydo gėlės.. Tik dėl tavęs ir aš lyg šiol gyva..

Prisiminsi - ačiū,
Pamirši - na ir kas,
Gyvenime sutiksi
Dar daug tokių kaip aš!

Myliu Tave ir jaučiuosi laiminga vien tuo, kad Tu esi. Tikiu viskuo ką pasakai vien dėl to, kad tai pasakai Tu. Visada išsišiepus iki ausų vien dėl to, kad Tu esi. Ir niekada nebuvau tokia laiminga kol nesutikau Tavęs. Myliu Tave.

Kai skausmas žiaurus
Tavo širdį suspaus,
Nesiskųski žmonėms,
Jie tavęs neužjaus,
O kai laimės žvaigždutė
Tau suspindės,
Nesigirki žmonėms,
Nes jie Tau pavydės.

Pašnibždėk, paklausk..
Galbūt išgirs?
Matai?
Tai siena dengia tavo širdį..
Nenori ji nieko įleist..
Todėl širdis meilės šauksmų negirdi..
Ji nori būti laisva..
Bet tuo pačiu ir geidžiama..
Atgaivinti ją gali tik aistra..
Panaši į saldų medų bičių nešamą..
O ją turi širdis maną..
Tai tikrai ne melas ar pašaipa..
Leisk paliesti tavo sielą..
Leisk pažadinti ją..
Savo nepakartojamą širdies liepsną..
Juk viską ką turiu, tai meilė tau skirta..
Ji tyra..
Ji karšta..
Ji miela..
Ji ypatinga..
Ji nesugriaunama..
Ji tik tai..
Tik tau pažadėta..

Tik dvi klajojančios širdis mes esam kalnuose..
Dvi gintaro dalelės plaukiančios bangose..
Du pauksčiai skrajojantys debesyse..
Du jausmai gimę skirtingose širdyse..
Dvi svajonės mintyse..
Bet kokie mes skirtingi..
Tuo pačiu ir melagingi..
Jungia mus tik meilė viena..
Tokia tauri ir paprasta..
Stipri ir nenugalima..
Jos dėka esam neišskiriami..
Švelnus, gražus, visada ištikimi..
Esame kartu ir būsime amžinai..
Mes jug vienas kitam skirti..
Pritars mums ir draugai..
Mūsų draugystė negali suirti..
Mes turim būti katu laimei ir nelaimei..
Turte ir skurde..
Turim būti stiprus ir visada drauge..

Gyvenimas ne taurė vyno,
Jo šukės laimės neatneš
Dėja mes kartais ir nežinom,
Kad laimę daužom į šukes..

Draugystė - laimės taurė,
Draugystė - pasaka žavi,
Draugystė - be jokios apgaulės,
Tuomet jinai tikrai graži.

Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimus ir greitai išeina.
O kai kurie žmonės tampa draugais ir pasilieka truputį..
Palikdami nuostabius pėdsakus mūsų širdyse.
Ir po to mes niekada nebūname tokie patys, nes esame radę gerą draugą..

Dažnai, mes, draugui sakom: Tu nerealus žmogus.. ir tada Jį idedam į "nerealaus Žmogaus - Draugo rėmus" pradedam vardint: Tu gražus, linksmas, draugiškas, šmaikštus. Bet argi toks yra nerealumas? Telpantis į rėmus? Manau apie kažką nuostabaus neįmanoma pasakyti tiek daug gražių žodžių! Galbūt pakanka tik žvilgsnio, kuris viską pasako? Todėl tokiam Nepaprastam Žmogui, kaip Tu, nieko nesakysiu, tik pažiūrėsiu į akis ir plačiai plačiai nusišypsosiu! Turbūt suprasi, kad esi svarbus Žmogus ir mylimas draugas..

Kodėl sunku ištarti MYLIU, kai tai savy jauti?? Kodėl laimė nusigręžia, kai ji jau taip arti? Kodėl pasaka pasibaigia knygos vydury?.. ir palieka gilų randą kažkieno širdy.. Kodėl pradėt užtenka tik akių kontakto, o užbaigt sunku, kai nerandi išeiti rakto..?

Rodos visko užtenka pasauly: tyro oro, giedro dangaus, vandenynų plačių, skaisčios saulės..
Tik maža mums vieno žmogaus, mums maža vienų šiltų rankų, vieno žvilgsnio ir lūpų tylių.
Mums mažoka širdies, kuri virpa, kad ištartų žodį myliu.. Mums mažoka gaivaus vieno šypsnio,|
Vieno vakaro meilei suprast.. Meilei būtinas kitas žmogus,
Nes be meiles nublanksta: saulė, oras, vanduo ir žmogus..

Ar žinai kas yra gražu ?
Gražu, kai lietus tyliai leidžiasi ir palietęs tavo pečius, slenka žemyn..
Gražu, kai pirmi saulės spinduliai perskverbia tavo kūna..
Gražu, kai vos tik gimęs vaikas atmerkia akis..
Gražu, kai visą naktį atsigulęs žiūri į žvaigždes..
Gražu, kai PABUČIUOJI MYLIMAS LŪPAS..
Gražu, kai DRAUGAI PASITINKA IŠSKĖSTOMIS RANKOMIS..
Gražu, kai JAUTIESI MYLIMAS..
Gražu net gi tai, ko mes visiškai nematome..

Žinai kodėl verta šypsotis?
Nes šypsena:
Ji nieko nekainuoja, bet daug ką sukuria..
Ji blyksteli akimirką, o atmintyje kartais išlieka visą gyvenimą..
Ji sukuria laimę, geranorišką aplinką ir yra slaptažodis draugams..
Ji yra poilsis pavargusiam, vilties šviesa nusivylusiam ir saulės spindulys nuliūdusiam..

Ar žinai kas yra svajonė? Ne?
Netikiu.. Juk be svajonių gyvenimas be prasmės..
Ar žinai koks mielas yra sapnas? Ne?
Netikiu.. Juk be sapnų miegelis nebūtu toks saldus..
Ar žinai kodėl tu man reikalingas? Ne?
Netikiu.. Juk tu mano draugas, o be draugų,
Gyvenimas, Svajonės ir Sapnai neegzistuotų..

Niekada neleisk prisiliesti prie savo širdies purvinom rankom..
Būk verta tikro gyvenimo..
Šypsokis tik tiems, kurie verti tavo šypsnio..
Gyvenk taip, kad žmogus prie tavęs jaustųsi pilnavertis..
Niekada neliūdėk - nes gyvenimas per trumpas..

Dabar klausykis įdėmiai... net jeigu žuvys ims skraidyti, o paukščiai plaukioti vandenyje, Sacharos dykumoje prisnigs iki kaklo... net jei visos jūros išdžius, o žirafai staiga sutrumpės kaklas, kaktusas sumanys apsikirpti ir liks be spyglių, o ežiukas taps blondinas, net jei pingvino koja prabils, o dramblys ims šokti gulbių ežerą, net jei iš dangaus pradės leistis maži žali padarėliai... Žinok, Tu man visada išliksi TIKRAS DRAUGAS.

Ko žmogui reikia, kad jis apsidžiaugtų? Reikia labai nedaug.. Reikia saulės šviesos kai lyja, reikia lietaus kai būna kaitra, reikia vienatvės, kai triukšmas aplinkui. Reikia minios, kai vienatvė slegia pečius.. Reikia labai nedaug.. Reikia dainos, kai tyla kambary spengia, kai skamba daina - reikia tylos, ak, kaip kartais reikia tylos.. Reikia draugo, kai priešai pakelia kumštį, reikia priešų, kad geriau įvertintum draugą. Reikia labai nedaug..