Valentino dienos sveikinimai

Žmogui reikia medžių, žydinčių gėlių,
Kad galėtų siela prisiglaust prie jų.
Žmogui reikia jūros, saulės spindulių,
Kad galėtų laimės pasisemt iš jų.
Žmogui reikia visko iš tiesų,
Bet labiausiai - meilės iš širdies gelmių.

Aš tikiu, kad mes dar susitiksim.
Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve.
Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim.
Tik įdomu, ką jausim širdyje.

Mažas mažas žmogeliukas
Vadinuosi - Angeliukas.
Duoki ranką ir eime
Pasivaikščioti žeme.
Jei bus liūdna - aš paguosiu,
Jei parklupsi - ranką duosiu.

Gyvenimas kvailas kaip velnias.
Pabėgti nuo jo negali.
O Meilė - tai laimė ant šluotos.
Pavys, nors ir bėgsi toli.

Buvo sodas, buvo gėlės.
Buvo meilės kvadratėlis.
Kvadrately buvo lova,
Buvo spinta ir paklodė.
Po paklode buvom mes,
Bandėm lovos spyruokles..

For the world you are somebody,
but for me, you are the world!

Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus,
Tavo žvilgsnių degančių lietus iš manos sielos
Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.

Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,
Skridau sukdamos pavasario taku,
Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.

Meilė manyje, pabudinus šokėją,
Judesių žiedais švelniais pražydus, skleidės
Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo,
Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.

Vien tik tu ne mano meilės, - dievo ir Nirvanos
Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, -
Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!
Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.

Atrodo viskas sustojo,
Likau tik aš ir mano verkianti širdis.
Kai gėlės vysta, taip baugu,
Be tavęs, mano meile, sunku...

Kai aplink ima sodai žydėti,
Baltą pumpurą skleidžia žiedai,
Reikia taip savo meile tikėti,
Kad išplauktų paskendę laivai...

Meilė - ne tik gyvenimo pilnumas, bet ir atsakomybė už artimą žmogų, tai ir praradimo, nekties grėsmė. Tos grėsmės šešėlio, lydinčio paukščio skrydį, nepajus tie kurie nemyli.....

Meilė neapsiriboja vienu zmogum - ji yra tik centras, kuris kaip saulė skleidzia spindulius į kitus žmones, į medžius, į paukščius, į gėles. Žmogų su pasauliu sujungia, suvienija ir pati su savim sutaiko tik meilė - aukščiausia žmogiškumo apraiška.

MEILĖ - ji lengva kaip vasaros plaštakė,
Ji sunki kaip ant kapo akmuo,
Ji tokia, kad netgi jos netekę,
Liekame turtingesni kažkuo.

Gėlės skleidžia savo žiedą, per pasaulį saulė rieda. Keltis laikas nes gražu, kai aplinkui tiek žiedų. Dovanoju bučkį karštą, kad nubust nebūtų šalta.

Aš pas tave ateisiu kai liūdna bus, kai audros nuo medžių draskys lapus... aš taves niekad nepamiršiu, saugosiu, globosiu ir niekam neatiduosiu!

Kai aš žiūriu į saulę - matau tave, kai aš žiūriu į mėnulį - matau tave, kai aš žiūriu į jūrą - matau tave... Gal gali pagaliau pasitraukti? a?!

Tuk tuk tuk širdutė daužos pilna meilės ir svajų... Prisiglausk, išgirsk ką sako, kad be tavęs aš negaliu.... Tu esi mano dalelė, mano džiaugsmas ir švieselė....

Kažkada, nebūtinai dabar.. Kažkur, nebūtinai čia.. Kažkas, nebūtinai aš.. Pasibels į tavo širdutę ir nebenorės iš jos išeiti...

Aš jaučiu tavo rankas, savo delnuose.
Aš matau tave, savo akyse.
Aš girdžiu tavo balsą mintyse.
Aš MYLIU tave savo širdyje!:)

Tikiu, kad dar kada pamilsiu...
Tikiu, kad gali būti viskas idealu...
Tikiu ir gyvenu viltim...
Viltim, kurios many rusena...

Yra meilė ir mėnulis, o be meilės viskas nulis!

Meilė yra sugebėjimas viską duoti, nieko neprašant atgal.