Valentino dienos sveikinimai

Man be tavęs Darosi sunku, Man be tavęs, Tamsu visur, Man be tavęs, Eit nėr kur, Man reikia tavęs, Kad būtume kartu, Be tavęs gyventi negaliu, Nes myliu beprotiškai tave.

Trokštu, svajoju.. O gal dar anksti? Gal per jauna dar,- Kur taip skubi? Noriu ištrūkti iš vaiko nasrų, Būt su tavim, būti kartu..

Tu mylimas žmogus, vienas toks brangus, amžiais šitaip bus. Nieks neatims tavęs niekad iš manęs. Tol kol suksis žemė, tol kol saulė švies, savo rankas, meilės pilnas, man ištiesk. Tu perlas delnuose, auksas pūkuose, vėjas laukuose. Man reikia tik tavęs, būk šalia manes, kol širdis užges!

Už sudilusį skatiką parduodu Tau akis.. Jos mirusios ir man nereikalingos.. Klausa mano kainuos brangiau, nes tylą ir tavo šnibždamus žodžius girdėti tebenoriu.. Prisiminimai? Jie man brangiausi.. Jų neatsiimsi, nesumainysi, neapgausi.. Deja, bet siela jau pažadėta velniui.. Vienintelis dalykas, kurio aš neparduodu - ŠIRDIS, ją atiduodu Tau. Nepyk, ji nubrozdinta ir turi keletą randų, bet ji šilta ir plaka tiktai Tau.. Nesispyriok, pasiimk ją, saugok..

Kur tu esi, mano meile? Aš be tavęs jau nykstu. Kartais atstoji man saulę, Bet – kai tik lyja – pykstu. Kur tu esi, mano laime? Aš be tavęs lyg lietus – Piktas, negeras savaime. Grįžki, ir būkim kartu.

Meilė - geras išradimas,
Meilė - velniškas žaidimas.
Meilė muša, meilė bara,
Meilė į kapus nuvaro.
Meilė mokinius kankina,
Meilė dvejetus gamina.

Mokytoja be širdies nesupranta padėties!

Jei vieną dieną atsirastų noras verkti, paskambink man..
Nepažadu tavęs prajuokinti, bet galėčiau verkt kartu su tavim..
Jei vieną dieną nuspręstum dingti,
Paskambink man..
Neprižadu tavęs prašyti pasilikti,
Bet galėtume dingti drauge..
Jei vieną dieną nebūtų noro su kuo nors kalbėti,
Paskambink man..
Patylėsime drauge..
Bet jei vieną dieną tu paskambinsi ir aš neatsiliepsiu..
Vistiek ieškok manęs,
Galbūt man reikia tavęs..

Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile.

Meilė - nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša. Ir už ką ji didelė - ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.

Ne kiekvienam atverki savo širdį, Nes ne kiekvienas ją supras. Geriau palikti širdį laisvą, Kam ji skirta, tas ją supras.

Tu toli ir mus skiria ne tik kilometrai. Mus skiria laikas, nepermaldaujamas laikas.. Bet kartu aš šalia.. Štai as girdžiu tavo širdies dužius, galiu paliesti tave..Girdžiu tavo tariamus žodžius.. Tu-čia, šalia manęs, manyje, širdyje.. Užsimerk ir aš ateinu.. Švelniai paliesiu tau lupas.. Išnyks viskas: laikas,žmonės ir liksiu tik aš... Ta pati aš kaip ir tada, prieš metus, mėnesį, savaitę, dieną, valandą, minutę..

Lai meilės žodžiai stebuklingi suteikia tau sparnus, kad pas mane minčių keliu atskristum ir bučinius padovanotum man svaigius..

Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu,ir tada, kai žaibai sutviskės, aš ne pyktį tau nešiu, aš atnešiu tau meilės kupiną širdį..

Meilė - tai deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti, ji - visas pasaulis, nors ją gali apkabinti abiem rankom.

Jei per 25 sekundes man neatrašysi, iš kurių, beje, jau 15 praėjo, tu man būsi skolinga visą naktį kartu... Tavo laikas baigėsi;)*

Laikas atšaldo ir sunaikina mažą meilę, tačiau užaugina ir sustiprina didelę panašiai kaip vėjas gesina žvakės liepsną, bet įpučia laužo ugnį.

Guli lovoj žmogeliukas, kurio vardas Angeliukas
Turi lūpas jis gražias nebučiuotas ir švelnias.
Jis nubėgtų 100 mylių, kad ištartų žodį Myliu..

Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą.

Noriu būti ugnim, noriu būti liepsna, bet bijau tiktai to, kad nenudegint tavęs, Noriu būti gėle, tau žydėt spalvomis, tik bijau vėl ir vėl, kad lapeliai nukris.. Noriu būti žvaigžde, aukščiausia danguj, bet bijau, kad naktį mums nebus pakeliui.. Noriu būt širdim, mylėt visada, bet bijau vienumos ir tavęs netekt..

Aistringo vandenyno fantastiškam dugne. Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo, ką turiu ir ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių...