Valentino dienos sveikinimai

Taip gera ir ramu.
Taip gera, kaip ir buvo.
Ačiū Tau!
Taip vis dėl to, gera, kad esi.
Kad ir ne su manimi, bet esi.
Žinai, visada būsi manyje.
Kad ir kas darėsi su manimi.
Būna sunku, būna verkiu,
Būna išeini ir nebegrįžti.
Myyyliu Tave.
Labai labai.
Ilgiuos.
Kad ir ištrūkai iš širdies..

O dabar apie Tave.
Žydros akys, kaip visada
Užlieja mane.
Eina berniukas gatve.
Toks švytintis, kaip visada.
Nuo saulės išblyškę plaukai
Kaip visad žavi mane.
Toks didelis, o aš maža
Toks mielas, kurio daugiau nėra.
Pilnas to ko nėra
Pas kitą galbūt viduje.
berniokštis nusipelnė tiek
Kiek pasaulyje nėra.
Ir vien už tai, kad Jis Yra.

Meilė amžina susiejo mus abu ir to niekas pasaulyje negali pakeist. Su šv. Valentino diena!

Aš mylėjau tave tau nežinant,
Tau nežinant tave aš myliu.
Mano meilė plati kaip žvaigždynas,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Ar mylėjai mane, nežinojau.
Ar mylėsi, paklausti bijau.
Eisiu eisiu rugsėjui lašnojant
Į tave kaip lyg šiolei ėjau.

Tylų vakarą rudenį pilką,
Kai žvaigždės nuo šalčio virpės,
Ves į kelią per tolimą ilgą
Pasitiks ir per naktį lydės.

Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu,
Amžina ir plati kaip žvaigždynas,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Jei meilė tau beprotystė - tai aš beprotis, mylintis tave..

Mane vakaro vėjai išmokė ilgėtis, mėnulis išmokė liūdnųjų dainų, audringas pasaulis išmokė mylėti, ir todėl aš tavęs nemylėt negaliu.. :)

Meilė - tai žaidimas,
Meilė - tai laimė,
Meilė - tai džiaugsmas,
Meilė - tai jausmai
Tu įsimyli ir mylėk amžinai..

Jei reikėtų, atiduočiau savo akis Tau, kad tik Tu matytum kasdienybės stebūklą. Jei reikėtų, atiduočiau savo rankas Tau, kad tik Tu vėl galėtum ištiesti jas į saulę. Atiduočiau savo šypseną Tau, kad tik vėl Tu šypsotumeis. Ir nesudvejočiau paaukodama širdį, kad tik vėl Tu mylėtum.. Parduočiau sielą, atiduočiau kūną, kad tik Tu galėtum gyventi..

Ta svajonė, kur buvo manyje.
Kur padėjo gyvent
Svajot ir mylėt Tave -
Jos nebėra..
Užglaistei savą neapykantą man,
Už tai, ką jutau,
Būdama šalia
Myliu Tave,
Giliai viduje..

Kaip sunku save valdyti,
Kai meile gyveni.
Kaip sunku mintis, jausmus savy užgniaužti,
Kai jie nuoširdūs, tyrūs ir šilti.
Kaip sunku iškest praradimus,
Kai veria skausmas, kankina ilgesys,
Kaip sunku suprast kitus,
Kai savęs suprasti negali..
Kaip sunku šypsotis žmogui,
Kai širdis pasruvusi krauju.
Kaip sunku nusilenkt pasauliui,
Kai esi toks vienas tarp kitų..
Ir kaip lengva skleisti meilę,
Kai pats sėkmingai gyvenimo keliu eini.
Kaip lengva būt geram, su laime
Kai žinai jog mylimas esi..

Negaliu daugiau aš slėpti tų jausmų, kurių nesugebu valdyti, norisi pamiršti viską, kas galėtų priminti JĮ! Nekęsti šios meilės irgi norėčiau, bet ar sugebečiau? Melę pirmąją vienintelę nekęsti, kaip priešą? Ne! Negalėčiau. Meilė iš pirmo žvilgsnio niekada neužmirštama!

Nepalik manęs,
Per lietų ir per speigą,
Visus kelius nueisim
Su Tavim kartu..
Gal Tu ne angelas,
bet aš Tavim tikiu..

Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi jis čia pat - greta,
Tik sunku nuo skausmo ji atskirti.

Ir sunku atsisakyti to,
Ko galbut iš viso neturėjai-
Pakartok dar sykį, pakartok,
Kaip mane mylėjai - nemylėjai..

Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmyn, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam aukotis.

Teks sumokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones ir sutryptas svajas.

Reikės atsiskaityti už baimingumą, jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius.

Teks atsakyti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą ir netesėtus pažadus, už iššvaistytą laiką..

Dovanok tūkstantį bučinių, paskui šimtą, paskui dar tūkstantį, paskui dar šimtą, po to tūkstantį, paskui šimtą; kai bučinių bus daug daug tūkstančių, mes sumaišysime jų skaičių, kad nieko nežinotume ir kad nė vienas pavyduolis nežiūrėtų į mus pikta akimi, sužinojęs, jog mudu tiek sykių bučiavomės.

Sakoma, reikalinga 1 minute, kad išskirtum žmogų iš aplinkos, 1 valanda, kad įvertintum jo nuopelnus, 1 diena, kad pamiltum, bet reikalingas visas gyvenimas, kad užmirstum..

Šis žmogus vertas susimastymo.. Nesakau, kad nerealus, juk mes visi realūs.. Nesakau, kad fainas, per banalu.. Bet galiu pasakyti, kad tokių žmonių kaip jis randama retai.. nesakau, kad neklystantis - klysti žmogiška.. nesakau, kad ypatingas, nes ypatingi mes visi.. bet pažiūrėjus šiam žmogui į akis matosi, kad jis kupinas gerumo ir supratimo.. nesakau kad angelas, bet vertas jo vardo!..

Su baltom pūkinėm šlepetėm.. Su per žemę šluojančia barzda.. Tau nykštukas sapną neša.. Ir bučiuką nuo manęs..

Myliu Tave!
Kaip žemė myli saulę..
Dievinu Tave!
Kaip žemė dievina lietų..
Ilgiuos Taves.
Kaip žmogus ilgisi žmogaus..
Man trūksta Tavęs,
Kaip kartais trūksta oro
Pasiilgstu Tavu akių,
Kaip ir Tavo žvilgsnio..
Tos šilumos, kurią vis jaučiu,
Šalia būdama.. ;*

Pabudau tada, kai norėjau miegot..
Pamilai tada, kai pradėjau nekęst..
Palietei tada, kai mažiausiai to tikėjaus..
Pradėjau jaust šilumą, kai buvau atšalus..
Ir tik pabučiavai tada, kai to nenorėjau..