Valentino dienos sveikinimai

Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą. J.V. Gėtė

Kodėl sunku ištarti MYLIU, kai tai savy jauti??? Kodėl laimė nusigrežia, kai ji jau taip arti? Kodėl pasaka pasibaigia knygos vydurį?.... ir palieka gilu randą kažkieno širdį... Kodėl pradėt užtenka tik akių kontakto, o užbaigt sunku, kai nerandi išeiti rakto...?

Man taip reikia tavęs,
Kaip riešutui reikia lazdyno.
Man taip reikia tavęs,
Kaip reikia saulėlydžio vakarui.
Man taip reikia tavęs,
Kaip laukimui savotiško nerimo.
Man taip reikia tavęs,
Kaip gyvam žmogui reikia gyvenimo...

Tas vyras, kuris protingai kalba apie meilę, nėra įsimylėjęs. [Ž. Sand]

Meilė - nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose. V. Hugo

Savo meilės angeliukui,
Savo saulės spinduliukui
Saldžią braškę dovanoju
Ir karštai karštai bučiuoju!

Su Valentino diena!

Aš prisiekiu niekur nesitrauksiu,mes abu-lyg nemirtingi paukščiai...
tavo meilės lyg stebuklo lauksiu,mes abu-lyg nepakilę paukščiai...
jūros bangos tau dainuos lopšinę,būsim visad mes pakrantės paukščiai...
nors žaibai su pragaru ir skirs mus,mes juk mylim kaip tie rojaus paukščiai...
mes išskrisim amžiams ir paskęsim, savo nebūtį surinkę kaip vergai...
mes juk paukščiai-laisva savo meile,kad ir kur bebūsim-susišauksim...

Būti mylimam tai daugiau nei būti turtingu, nes būti mylimam - tai būti laimingu... ir aš myliu tave :***

Man reikia tavęs, kaip gėlei reikia vandens.
Man reikia tavęs, kaip vakarui reikia saulėlydžio.
Man reikia tavęs, kaip laukimui - širdį kaitinančio nerimo.
Man reikia tavęs, kaip žmogui reikia gyvenimo...

Išbark mane, paguosk mane, mylėk ar nemylėk.. Tik būk, alsuok, kalbėk, mylėk... Kitų nėra, tik tu, vien tu... Tiki ar netiki... Tik būk kartu...

Mano mylimoji, tos žvaigždės, kur skrieja,-
Tai lyg kelias Tau paukščio lemty.
Tu esi mano rytas, kai laimė užlieja...
Rodos, plaka tarp mūsų širdis.

Neatsiejami tapo mūsų likimai,-
Be Tavęs jau gyvent negaliu.
Meile mano, beribiai mūs meilės žvaigždynai
Tapo mano ir Tavo keliu.

Mano meile ar žinai, kaip svaigina tavo bučiniai, be jų aš lyg drugelis be sparnų, lyg dangus be žvaigždžių, karštis užlieja mane vos tik lieti tu mane!

Kartais, kai nieko nemyliu,
Aš myliu vandenį...
Jis tyras, skaidrus,
Jis nedūžta, kol nevirsta ledu.
Kartais, kai nieko nelaukiu,
Aš laukiu vėjo...
Jis švelnus,
Jis nepabėga, kol nevirsta viesulu...
Kartais, kai nieko neturiu,
Aš turiu tave...
Tu stebuklas, pasaka,
Kol nevirsti skausmu...

Autorė: Inga Verbiejūtė

O kur prabėgo linksmos dienos?
Kur tie laimingi vakarai?
Kada priglaudęs prie krūtinės
Mane karštai tu bučiavai???

Niekada neklausk baltos ramunės:
Myli ar nemyli, žiedas nesakys,
Žiedas neatsako, baltas žiedas tyli,
Atsakyti gali mylinti širdis.

Širdis - ne elgeta, kad išmaldos prašytų,
Ir rinktų trupinius kitų.
Ji išdidi, nors vieniša blaškytųs
Kaip šuo per audrą išvarytas iš namų.

Meilė gimsta paslapčia,
O dažniausiai tai nakčia.
Kai naktis gili, gili,
Pajunti, kad jau myli.

Vaikštinėjom dviese po pievą, svarstėm klausimą itin įdomų: ar Adomas sugundė Ievą ar Ieva pirmoji Adomą? Ir abu ant žolės parkritom... po minučių su N sekundėm, klausinėjom vėl viens kitą: tai kuris gi kurį sugundėm?

Išeinu, kaip išeina saulė,
Išeinu, kaip išeina vasara šilta,
Nebegrįšiu, kaip grįžta naktis, ar šaltas ruduo.
Palieku, kaip palieka meilė širdį.
Tik prašau, prisimink,
Kad aš gyvenau ir visa meilę
Ir gyvenimą atidaviau tau.

Sudie...

Pasiilgau tavo akių, tavo lūpų karštų, rankų švelnių. Noriu matyti tave kiekvieną dieną, jausti tavo kūną. Noriu būti amžinai kartu su tavim. Be tavęs man taip širdį neramu. Man atrodo aš tave myliu.