Žodžiai draugams

Jeigu nori desimt gauti?
Reikia mokslo paragauti.
Ne su berniukais lakstyti.
Bet knygute paskaityti.

Daug kartų nusijuoks pavasaris,
Daug kartų nužydės klevai.
Tik negrįš jaunystės dienos
Jaunystės dienos ir draugai!

Kaip dažnai mus vadina išdykėliais
Kaip dažnai mus vadina keistais.
O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm
Ir vadinam viens kita draugais.

Netikėki vėju -
Jis pažada ir negrįžta.
Netikėki žiogų daina -
Ji graži, bet nerūpestinga.
Tikėki tuo, kas amžina -
Draugyste!

Likimas žiaurus išblaškys visus
Įvairiausiais likimo keliais.
Tik liks praeitis, kuri pasakys,
Kad buvom jaunystės draugais.

Daug kartų sugrįš pavasaris,
Daug kartų sužaliuos beržai.
Tik niekada jaunystės dienos,
Prabėgęs laikas ir draugai.

Nekeik gyvenimo, jei bus sunku,
Neskubėk nuo draugų į šalį.
Draugas lieka visuomet draugu,
Vienišas žmogus gyvent negali.

Yra kažkas gražesnis už grožį,
Kažkas tyriausias iš visų jausmų.
Kažkas brangesnis už gyvenimo svajonę.
Tai atminimas, paliktas draugų.

Žavumas... Nuostabumas.. Gražumas... Išsilavinimas... Gerumas... O jau akių neapsakomas gražumas. Bet užteks čia apie mane, kaip tau sekasi?

Yra draugų, kurie neužsimiršta.
Yra veidų, kur amžiams bus gyvi.
Pro pragyventų metų miglą tirštą
Draugų vardai bus brangūs ir savi.

Sunku mums būtų be vilties!
Be jos skausme kas nuramintų?
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
kas ištvermę varge gamintų?
Ji mums brangiausia dovana!
Visus kaip angelas ji lydi!
Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi!

Netampyk ant kupros praeities.

Nesigręžiok atgal, nes niekur nenueisi. Jei nuolat dairysies per petį ir svarstysi "kas būtų, jeigu...", tai pražiopsosi viską, as tavęs laukia ateityje. Todėl drąsiau žvelk į priekį!

Turėjo pakankamai sąžinės, kuri neduodavo jam ramybės, bet per mažai, kad išliktų sąžinangas. Deividas Loidas Džordžas .

Draugas valdžioje - prarastas draugas. Henris Bruksas Adamsas

Pavasarių daug - jaunystė viena.
Draugai, kiekvienas branginkime ją.
Vasara praeis, ateis ir kita.
Jaunystė džiaugsminga negrįš niekada.

Už draugystę
Džiunglėse gyveno vilkų gauja. Tačiau gaujos vadas metams bėgant paseno. Ir kartą, kai vilkai rengėsi medžioklei, jis jau nebesugebėjo jos vesti. Tada į priekį išėjo jaunas stiprus vilkas ir pasisiūlė būti gaujos vadu. Senasis vilkas sutiko.
Po kelių parų gauja grįžo iš medžioklės. Jaunasis vilkas papasakojo, jog jie užpuolė net septynis medžiotojus ir be vargo įveikę juos, parsitempė daug grobio.
Po kurio laiko vėl atėjo metas ieškoti grobio. Ir vėlei gaują žygin išsivedė jaunasis vilkas. Tačiau šį kartą jie ilgai negrįžo. O kai grįžo, senasis vilkas ilgai negalėjo patikėti. Iš visos gaujos grįžo tik vienas jaunasis vilkas, bet ir tas apdraskytas, kruvinas, bejėgis. Senasis vilkas nustebęs paklausė:
- Pirmojoje medžioklėje tavo gauja užpuolė septynis ginkluotus medžiotojus, ir vis dėlto tada grįžote sveiki ir su grobiu! Kas dabar atsitiko?
Jaunasis vilkas atsakė:
Tada buvo tiesiog septyni medžiotojai, o šį kartą sutikome tris geriausius draugus...
Tad skelbiu tostą už tikrą draugystę!

Už draugus
Daug metų gyveno senas žmogus. Atėjo laikas mirti. Tada jis pakėlė rankas į dangų ir kreipėsi į Dievą:
- Dieve, leisk man dar šiek tiek pagyventi:
- Kiek dar norėtum pagyventi? - paklausė Dievas.
- Tiek, kiek lapų ant šito medžio.
- O, tai labai daug.
- Na, nors tiek, kiek yra obuolių ant šitos obels.
- Ir jų labai daug, - atsiduso Dievas. - Geriau aš tau leisiu pagyventi tiek, kiek tu turi draugų.
- Neturiu aš draugų, - liūdnu balsu pasakė senelis ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime taurę už draugus! Ir kad jų būtų daugiau, negu yra lapų ant medžio!

Už tikrus draugus
Turėjo tėvai vienturtį sūnų. Jis linksmai gyveno, laimingai augo, kiek norėjo - valgė ir miegojo. Turėjo ir draugų, kaip jis pats sakė. Kartą jis sutiko puikią mergaitę - vienintelę ir nepakartojamą, tą, kurios ieškoma visą gyvenimą. Ruošiantis vestuvėms, tėvas kreipėsi į sūnų:
- Klausyk, sūneli, tau ir taip rūpesčių pakanka. Duok man savo draugų adresus ir aš juos visus pakviesiu į vestuves.
Sūnus sutiko.
Atėjo vestuvių diena. Dalyvavo daug giminaičių, o jaunikio draugų... nebuvo. Nieko nesuprasdamas, jaunasis kreipėsi į savo tėvą. Į jo priekaištingą žvilgsnį tėvas atsakė:
- Aš pakviečiau visus tavo draugus. Bet vietoje kvietimo į vestuves, aš jiems visiems pasiunčiau prašymus, kad jie tau pagelbėtų. Kaip matai - padėti tau nepanoro niekas...
Tad pakelkime taurę už tuos draugus, kurie visada ateis į pagalbą ir kurie niekada nepaliks mūsų nelaimėje!

Už pasitikėjimą draugais
N uolat labai užsiėmęs verslininkas Laisvūnas ėmė įtarti savo žmoną neištikimybe. Kaip paprastai susirengęs tolimon kelionėn, jis pasikvietė geriausią savo draugą Gabrielių ir šiam sako:
- Gabrieliau, tu - mano geriausias draugas. Ir turiu prisipažinti, jog man kelia nerimą kai kurie mano žmonos poelgiai. Bijau, kad ji man neištikima... Aš dabar skrendu i Čikagą, savo žmoną užrakinau namuose, štai raktai nuo namų, juos atiduodu tau. Jeigu kas nors man nutiktų, nueik j mano namus, atrakink juos ir papasakok žmonai, kas man nutiko...
Po kelių valandų Laisvūnas jau buvo aerouoste. Kai su grupe keleivių jis pasuko išėjimo link, staiga išgirdo šaukianti Gabrielių.
- Klausyk, - šaukė tas iš toli, - tu supainiojai, davei man ne tuos raktus! Jie netinka tavo namų durų spynai!..
Tad pakelkime taurę už tuos žmones, kurie, patikėdami savo draugams paslaptis, patikėtų jiems ir savo tikruosius raktus!..