Žodžiai draugams

Už draugus
Du bičiuliai eina gatve. Staiga vienas nelauktai stabteli ir čiupęs kolegą už parankės tarsteli:
- Greičiau nykstam iš čia...
- Kas gi atsitiko? - nesuvokia bičiulis.
- Antai pažiūrėk: kitoje gatvės pusėje stovi mano žmona ir kalbasi su mano meiluže...
Bičiulis, įdėmiau pažvelgęs į kitą gatvės pusę, nuramina jį:
- Nesijaudink, tai mano žmona ten šnekučiuojasi su mano meiluže...
Tad išgerkime už ištikimus draugus ir tikrąsias drauges.

Už draugystę
Atsitiko taip, kad vienas visiškai nuskurdęs žmogelis paprašė savo bičiulio paramos. Bičiulis išsitraukė savo piniginę ir prisipažinęs, jog tai visos jo santaupos, atidavė ją žmogeliui. Tas, pasiėmęs bičiulio piniginę, nuėjo į namus. Hio metu pas jį atėjo kaimynas ir prisipažino, kad nebeturi namuose nė duonos kriaukšlio. Tada žmogelis išsitraukė ką tik gautą piniginę ir tarė:
Aš taip pat nieko neturėjau, bet vienas mano bičiulis man padovanojo šią piniginę. Dabar ją tu paimk, o manęs gal neapleis Dievas...
Paėmė kaimynas piniginę ir eina namo. Sutinka tą bičiulį, kuriam pradžioje ir priklausė ši piniginė. Bet šįsyk bičiulis pats prašėsi išmaldos. Kaimynas pagalvojo: "Aš tą piniginę gavau dovanų, tai kodėl aš ją privalau savintis". Ir jis atidavė piniginę prašančiajam. Tas gi tuoj pat atpažino... savąją piniginę ir paprašė paaiškinti, kaip ta piniginė atsirado pas jį. Kaimynas viską papasakojo. Tada piniginės savininkas ta
rė:
Tai aš padovanojau šią piniginę. Todėl bus teisingiausia, jei tuos pinigus pasidalinsime trimis lygiomis dalimis...
Tad siūlau išgerti už tikrą, bičiulišką draugystę be jokių išskaičiavimų!

Už draugystę
Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako:
Einam su manimi.
Kodėl? nustebo senukas. Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi.
Gerai, sutiko Mirtis. Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk m turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki?
Ir tada senukas pravirko.
Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!

Už draugus
Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai... Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė:
Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą? Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa.
Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas:
Kas ten?
Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai.
O tu neatidarei durų? paklausė moteris.
Ne... O ką, reikėjo atidaryti?
Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda...
Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris...

Tad leiskit pakelti šią taurę už tai,
Kad būtų tvirti šių namų pamatai,
Pro langus žiūrėtų saulutė šviesi.
Kad būtų sveiki ir laimingi visi.

Smagu susitikti šiame vakare!
Vaišinkis putojančio vyno taure.
Juokauki, dainuoki, lig dugno išgerk!
Įaudrintą širdį bičiuliams atverk!

Sveiki susirinkę, sveteliai mieli,
Vieni iš arčiau, o kiti iš toli.
Te užstalė ši vėl suvienija mus,
Pabudina mūsų draugystės jausmus.

Linkiu draugų, kurie ateina su apelsinų maišeliu, kai sergi, ir knyga, kurios seniai norėjai.

Linkiu draugų, su kuriais ir tylėti gera.

Linkiu bičiulių, kurie niekada neklausia, ar blogai jautiesi. Jie tiesiog tai jaučia ir ateina tavęs paguosti.

Linkiu tau tokių draugų, kurie retkarčiais tave nustebintų, na, kad ir pilnu obuolių krepšiu už durų ankstų sekmadienio rytą. Bet, žinoma, tikri draugai krepšyje už durų nepalieka jų katės atsivestų mažylių.

Linkiu draugų, su kuriais būtų vienodai gera - ir laimėje, ir negandoje, ir liūdesy.

Linkiu tau laimės ir meilės, kuri neištirptų senatvėje, o būtų dar didesnė.

Linkiu smagios puotos, bet pareiti iš jos su savo batais.

Linkiu draugų, kurie niekada nesistengs įbrukti pyragaitį tomis dienomis, kai laikaisi dietos.

Linkiu gerų draugų, kuriems nereikia meluoti, antraip jie gali pavydėti.

Jei sučiupai laimės paukštės uodegą, linkiu jos niekada nepaleisti.

Linkiu, kad pyragai, gražiai iškilę kepimo skardoje, nesubliūkštų atėjus svečiams.

Linkiu kavinėje prisiminti mėgstamo vyno pavadinimą tuo metu, kai prieina padavėjas.

Linkiu po ilgo žiemojimo pamatyti sode besiskleidžiančius gležnus pavasarinius žiedelius.