Valentino dienos sveikinimai

Kaskart praėjus pro tave,
Širdutė spurda, nori pas tave.
Trokštu visa savo esybe
Bučiuot ir glamonėt tave..
Bet žinau, tu meilės nejauti..
Aš niekad nepatirsiu tavosios šilumos..

Nedaug apie meilę kalbėjau,
Niekuomet nerašiau tau eilių,
Argi būtina gimti poetu,
Kad galėčiau ištarti, Myliu?

Gal pasidalinkim pasaulį.. Jūra tau.. Bangos man..
Dangus tau.. Žvaigždės man.. Saulutė tau..
Šiluma man.. O gal darom taip?
Visas pasaulis tau.. O tu man..

Atslinko sutema... aplink tylu..
Vidinis balsas kužda.. kur gi tu?
Norėčiau pabučiuot, apgaubti šiluma sava
Ir su laukine degančia aistra mylėtis kol išauš aušra..

Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė. Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Ir praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. Ši paklausė: "Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?" "Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos." Toliau klausė Meilė Išdidumo, kuris plaukė įspūdingu laivu pro šalį: "Išdidume, aš tavęs prašau, gal galėtumei mane pasiimti su savimi?" "Meile, aš tavęs pasiimti negaliu", atsakė Išdidumas, "čia viskas taip tobula. Tu galėtum mano laivą apgadinti." Dabar Meilė kreipesi į Liūdesį, kuris kaip tik keliavo pro šalį. "Liūdesį, prašau tavęs, paimk mane su savimi". "O Meile", atsakė Liudesys, aš esu toks liūdnas, kad turiu likti vienas." Keliavo ir Džiaugsmas pro Meilę, bet jis buvo toks patenkintas, jis net negirdejo, kai Meilė jo šaukėsi. Staiga tare balsas: "Ateik Meile, aš pasiimsiu tave su savimi". Tai buvo Amžius, kuris taip kalbejo. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad ji pamiršo Amžiaus paklausti, kuo jis vardu. Kai jie pasieke krantą, Amžius nukeliavo tolyn. Meile suprato, kad ji jam liko labai skolinga, todėl klause Pažinimo: "Pažinime, gal gali pasakyti, kas man padėjo?" "Tai buvo Laikas", atsakė Pažinimas. "Laikas?", paklausė Meilė, "Kodel Laikas man padėjo?" Ir Pažinimas atsakė: "Tiktai Laikas supranta, kokia svarbi yra Meilė gyvenime."

Eik ir mylėk taip, kaip mylėjo Romeo ir Džiuljeta. Tikėk gėriu, kaip romantiškasis idealistas Don Kichotas. Ieškok ir atrask, kaip nerimstantis daktaras Faustas. Ir net pačiose sudėtingiausiose gyvenimo situacijose atmink ypatingai svarbią Mažojo Princo tiesą: "Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.."

Drėgnomis kojomis per baltą žemę
Tikėjimo, vilties pilnom akim
Į plačią tolumą, per tuščią perėją
Su traukiniu dundėjimu naktim..

Šiandien dega visos žalios šviesos
Bei vėjas dvelkia jūros gaivumu
Ir paukščių išskleisti sparnai į dangų kelia
Kur tavo balsas kviečia būt kartu..

Nebeskaičiuoju nei dienų nei metų
Nes laikas pats tai daro už mane
Ir net šviesiš naktš nebepasiilgstu
Nes visą šviesą tavo akyse regiu..

Nors ir visą gyvenimą,
Nors tol, kol mirtis mus išskirs,
Nors tol, kol nejausim vienas kito,
Manoji širdis jausmų neužmirš..

Nors ir nykią naktį,
Nors ir dieną šviesią,
Mažoj širdelėj mano meilė tilps.

Nors ir tada, kai nebebus Tavęs,
Nors ir tada, kai rankos sušals,
Nors ir ledinė širdis,
Bet sustingusios lūpos žodį MYLIU ištars..

Meilė įvykdo daug dalykų, o svarsto mažai. Kur yra meilė, ten nėra vargo bei kentėjimo, arba pats kentėjimas yra mylimas.

Pajausk, tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten kur nėra tavęs nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia,
Už horizontų mėlynų.
Kur nėra tavęs ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi
Suakmenėja išskleisti sparnai..

Meilė - jausmas, kai daužosi dvi širdys,
Meilė - gėlė, kuri pražysta, bet gali ir nuvysti,
Meilė - kartais vien tik ašaros ir skausmas,
Bet be jos vis tiek negali...

Už saulę gražesnės tavo akys..
Už meilę karštesnės tavo lūpos..
Už laimę tyresni tavo skruostai..
Kuriuos aš šią naktį tau glostau..

Myliu tave..

Ateik, tavęs labiausiai pasiilgau.
Tarytum šiandien supratau - myliu.
Ateik! Vėl mano skruostą ašara suvilgo.
Vėl aš viena kenčiu, liūdžiu.
Ateik, švelnia ranka paglostyk mano plaukus.
Man be tavęs šviesi diena pajuos..

Kur bebūtum tu aš lauksiu tavęs.. ilgėsiuos tavųjų akių.. šnabždėsiu žodžius vėjui.. kad nuneštų tau juos nuo manęs.. nors tu ir už šimto mylių.. tu visad būsi su manimi kaip mano dalis.. patikėk aš lauksiu nors iš skausmo plyš širdis.. nenustosiu tau kartot jog myliu, begalo myliu..

Niekada neužmik nepasakęs - labos nakties, niekada neišeik prieš tai nepasakęs - sudie.. Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją - atsiprašyk.. Niekada nesakyk - nenoriu tavęs matyti, o geriau ilgai žiūrėk į akis ir nieko nepasakęs nueik.. Nebijok pasakyti ačiū - tėvams.. Atsiprašau - draugams..

Myliu tam, kurio pasiilgai.. Juk šie žodžiai priverčia nusišypsoti ar pravirkti, jie kiekvienam suspaudžia širdį..

Meilė – jūra.
Ji audringa, kai mylėti sunku,
Ji rami, kai mylintys žmonės kartu.

Meilė – gėlė.
Ji žydi, kai meilė gera,
Ir nuvysta, kai meilė pikta.

Meilė – saulė.
Ji šypsosi, kai sakom “myliu”,
Ir pravirksta, kai kenčiam kartu.

Meilė – medis.
Jis auga, kai meilė stiprėja,
Jis džiūsta, kai meilė silpnėja.

Meilė – pasaulis.
Jis gražus, kai mylim,
Ir baisus, kai nekenčiam.
Jis šviesus, kai tikim,
Ir tamsus, kai viltį prarandam.

Nuo mūsų priklauso meilės likimas,
Nes ji – visų žmonių žaidimas.

MYLIU TAVE!

Supratau, kad meilė - ugnis. Supratau, kad meilės nevalia paleist. Supratau, kad meilę reikia tausoti. Aš dabar supratau, kad už meilę reikia kas akimirką kovoti.. ;*

Mergaitė taip ieškojo romantikos. Ieškojo visur: internete, žmonėse, gamtoje.. Ieškojo, nes atėjo toks metas, kai nebeužteko saldainio, kad būtų laiminga.

Žiūrėjo mergaitė į degančią žvakę, žvaigždėtą dangų, klausė lietaus. Ir visur rasdavo tik liūdesį. Ji buvo girdėjusi, jog romantika yra kažkas stebūklingo, šilto ir atpalaiduojančio. Galiausiai mergaitė nusprendė, kad romantika – svajonė, draskanti širdį.

Bėgo metai, mergaitė virto panele, o jos širdį vis draskė romantika. Kol nejučiomis ji susipažino su vaikinu. Romantika pasimiršo, jos nebereikėjo. Galiausiai graži draugystė virto į gražią meilę.

..lijo lietus, jie sušalę tupėjo po pastoge, vienas kitą apsikabinę, ir tylėdami gėrėjosi vaizdu. Mergaitė staiga prisiminė, kaip ji ieškojo romantikos lietuje ir ją rado – skaudinančią ir liūdną. Dabar ji supranta, jog romantikai reikia meilės. Ji supranta, jog romantika - ne svajonė.

Kai dangus toks žvaigždėtas, skęstu jo pakerėtam gražume.. Kai pažvelgiu tau į akis matau viltį.. matau tai ko niekas nemato, kai jaučiu saulės spindulius, jie mane sušildo kaip aš sušylu tavo glėby, lietus toks gaivus ir malonus jo lašai krenta ant manęs, jis man primena tavo švelnius prisilietimus.. viskas kas yra aplink mane man primena tave.. tavo kūna.. Bet tavo bučiniams niekas neprilygsta, kaip niekam neprilygsta mano meilei tau!

Naktys..
Tyla..
Rankos, jos liečia mane..
Kiekvienas prisilietimas virsta nepakartojama aistra..
Kuri vis labiau jaudina mane..
Meilės svaiguly baigiu skęsti..
Nebenoriu sustoti, noriu dar testi..
Testi nors ir amžinybę..
Juk taip karštai tave myliu..
Juk mano pasaulis..
TAI TU