Tostai jubiliejui

Ramybė – ideali sielos būsena, tačiau judėjimas – amžinasis gyvybės variklis!
Tad pakelkime tostą už tuos, kurie dar nepavargo!

Keliu aš taurę už grožį tų žiedų,
Kuriuos lemtis jaunyste pavadino,
Kad jie nevystų žodžiuose dainų,
Išliekančių svaigesnėmis už vyną.

Sakyti tostą malonu,
Kai šitiek vyrų ir žmonų
Gražiai susėdę poromis,
Ir vyrai žvilgsniais renka mis.
Ak, tikrą žavesį pamatę,
Jie skelbia Mis - JUBILIATĘ!

Ir saulė matys, ir mėnulis matys,
Koksai jubiliejus, kokia sukaktis!
Tiktai nemanyk, kad nors kiek pasenai.
Iš džiaugsmo visi mes atrodom jaunai.

Tegul garbingas jubiliejus
Naujų jėgų širdy pasės
Ir pakylės, lyg laisvas vėjas,
Ieškot gyvenimo žvaigždės.

Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.

Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.

Už tai, kas buvo ir dar bus,
Už ateities miražą!
Gražias dienas!
Gerus draugus!
Už viltį ir už drąsą!

Linkim Jums tik beribės sveikatos
Metų niekad nereikia skaičiuot,
Tegul liejasi taurės šampano!
Ir lai muzika šiandien Jums gros!

Gražus ir didelis yra gyvenimo namas.
Jame labai daug durų.
Ir kiekvienais metais vis atveri naujas ir naujas.
Štai Tu atvėrei 50-tą savo gyvenimo kambarį.
Tad ir šiandieną šypsokis, o visą gyvenimą būk laimingas