Sveikinimas mamai nuo suaugusių vaikų

Žmogaus gyvenimas – tai siekiai, troškimai, džiaugsmas ir kančia,
O motinos visų vargų ir skausmo nežino niekas niekada.
Per amžius buvo taip, kad be jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima.
Tegul vien laimė, mama, tave lanko,
Būki laiminga ir sveika!

Ačiū tau už meilę, už naktis bemieges,
Už švelnumą rankų, šilumą širdies.
Visada tu būsi kaip gražiausias žiedas
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties.

Už viską tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip šildantis ir mielas tavo delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.

Tau, mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą ir tą rūpestėlį.
Na ir kas, kad šerkšnas plaukuose,
Juk šalna dar širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie tavęs prisiglausti,
Tu vienintelė moki suprasti,
Tu vienintelė moki atjausti.

Mes skubame gyvent, savus takus išmynėm,
Mes skubame... be jausmo, be ugnies.
Ar ne per daug širdies ir meilės mums paskyrei,
Savąją laimę skirdama vaikams visiems?

Tava širdis mums reikalinga, Mama,
Ir ašara, ir lūpų šypsena.
Vaikystės žiedus garbanos šios mena,
Nors, Mama, tu kaip obelis balta.

Tu spindėk, mano mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.

Tu esi reikalinga, mamute,
Ne tik man, bet ir mano vaikams –
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.

Na ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely...
Bet tavų patarimų sulaukę
Pasijuntam dvasia stipresni.

Motinėle, esi mums brangiausia –
Vien tik tau puokštė rožių didžiausia.

Atnešiau tau ilgesingą savo dainą – dainuokim šiandien kaip kadais.
Iš savo jausmų supyliau prisiminimų pylimą prie jūros – ateiki, ten rasi mane.
Priskyniau tau įvairiaspalvių lauko gėlių puokštę – tegu tave svaigina aromatas jų.
Pasėmiau šaltinio vandens ir palaisčiau juo tavo širdį, kad gyventum ilgai ilgai...
Apkabinau savo vaikus, kad prašydami tavo sektų pasakų, man primintų tave.
Atsivedžiau savo šeimą, kad pripildytų tavo namus gyvenimo džiugesiu – tik tu šypsokis, mano mama miela.
Neišeisim ilgai, kad pajustum, kaip mums esi reikalinga ir mylima, brangioji mamyte.

O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, viesulu praėjo,
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Pasėdėk, parymok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai...
Atiduotum tu savąją širdį,
Kad tik laimingi būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly,
Te šiandien nieko tau nestinga –
Aplinkui šypsos artimi!

Geroji mama, mes užaugom,
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi –
Brangiausia žemėj tu esi.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Mes laimės palinkėsim,
Kantrybės, nuolankumo
Ir meilės amžinos...
Nei liūtys rudeninės,
Nei šiaurės vėjo gūsiai
Tavų namų jaukumo
Tegul neblaško niekados!

Tik pažvelki, mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš tavų namų.
Tiktai tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrižt galėtume, kai mums neramu.

Tau atrodo, dar vakar maži mes bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien tau gėlių puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.