Sveikinimas mamai proza

Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi staiga užklydus į mano mintis. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys sugrąžina tavąsias rankas ir akis, ar tai tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą. Mane lydintis tavasis gerumas, mama, visuomet atsiranda šalia, kai užklumpa sunkiausios minutės, valandos, dienos. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų dvasinį ryšį. Tu vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti neapkalbėjusi.
Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu tave tik tuomet, kai sunku... Ne, mano Saule! Ne, mano Laimės žvaigždele! Ne, mano Meilės gėlele! Esu tavo didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu tave ir bučiuoju.

Atnešiau tau ilgesingą savo dainą – dainuokim šiandien kaip kadais.
Iš savo jausmų supyliau prisiminimų pylimą prie jūros – ateiki, ten rasi mane.
Priskyniau tau įvairiaspalvių lauko gėlių puokštę – tegu tave svaigina aromatas jų.
Pasėmiau šaltinio vandens ir palaisčiau juo tavo širdį, kad gyventum ilgai ilgai...
Apkabinau savo vaikus, kad prašydami tavo sektų pasakų, man primintų tave.
Atsivedžiau savo šeimą, kad pripildytų tavo namus gyvenimo džiugesiu – tik tu šypsokis, mano mama miela.
Neišeisim ilgai, kad pajustum, kaip mums esi reikalinga ir mylima, brangioji mamyte.

Mama, tu – įkvėpimo šaltinis, mano angelas sargas, globėja sapnų. Tik tau patikiu rūpesčių srautą, tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu. Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę ar pasidalinti mėgstamais ledais su karamele, riešutais ir šokoladu. Mūsų vakarinis arbatos gėrimas ir pokalbiai iki pat sutemų įkvepia mane gyventi, tikėti tuo, ką darau, puoselėti svajones. Tu suteiki sparnus gyvenimo skrydžiui!

Kai apgaubia pečius juoda naktis, užmerkiu aš nuo ašarų drėgnas akis. Nors greitai būsime kartu, užmiegu aš širdy laikydama tave... Mama, naktimis kviečiu tave, nes be tavęs baisu dabar ir čia. Lietus ir sapnas neramus pažadina nakčia, o aš viena viena viena, ir niekas neprisiglaudžia manęs. Apkabinu pagalvę šaltą, jai atiduodu visą savo baimę, mėnulis taria man labanakt, jis šitoks liūdnas ir mažytis šiąnakt. Šimtai žvaigždučių ten aukštai, ar tu matai, ar tu žinai, kuri žvaigždutė – tu, kuri žvaigždutė – aš? Mamyte mano, ar jauti mane nakčia, kai susitinkame sapne, kai noriu aš tave išgirst? Bet susikaupt neleis mintis, kad ryte vėl tavęs nėra, ir saulė nešviečia tada. Ir pasigirsta durų skambesys, klausiu, kas ten beldžias į duris. Tai tu, mamyte mano... Apkabinu tave stipriai, džiaugiuos tavimi, ne tik sapnais...

Mamyte, tu išmokei žengti pirmuosius žingsnius rūpestingai globodama mūsų trapiuosius sparnus. Tu pirma mums parodei saulės spindulius ir šilta šypsena užkerėjai mus. Tu išmokei mus dirbti ir mylėti, skausmą ir vargą dalintis per pusę. Tu pirmoji nušluostei mums ašarą, kai suklupom, ir parodei tiesiausią gyvenimo kelią, kuriuo einam dabar mes visi.