Vestuviniai tostai

Ateina toks metas, lakštingalai suokti
Jausmams ir žiedams sužydėt.
Ateina toks metas, mylėti ir tuoktis
Ir dviem savo lizdą sudėt…

Kai žmogus praranda protą – tuokiasi,
kai praranda kantrybę – skiriasi,
kai praranda atmintį – vėl tuokiasi.
Tad pakelkime taures už tai, kad visus svarbius sprendimus savo gyvenime priimtume būdami sveiko proto ir atsakingai!

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos:
- Bet aš tamstą matau pirmą kartą, nustebo profesorius. Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
- Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį!
Pakelkime taures už tobuliausios estetikos kūrinius – už merginas!

Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėja išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metų, ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį auksčiausia bokštą. Pats valgyti nešė, nieko artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kudikėlį…

Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.

Kartą jaunuolis sumanė vesti ir nuėjo pas savo tėvą vyriškai pasikalbėti. Jis pasakė:
- Tėve, aš noriu vesti, – tėvas tylėjo.
Tada jis pasakė:
- Bet, tėve, ji graži!..
Tėvas tylėjo, bet ant žemės parašė nulį. Jaunuolis nesuprato ir vėl pasakė:
- Bet, tėve, ji turtinga!
Tėvas vis dar tylėjo, bet parašė dar vieną nulį. Jaunuolis vis dar nieko nesuprato, ir sušuko:
- Bet, tėve, aš ją myliu!
Tėvas parašė priekyje tu nulių vienetą ir pasakė:
- Sūnau, vesk ir būk laimingas!

Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė?
Filosofas taip atsakė:
- Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys…
Bet dabar bučiniai, galima sakyt, išsigimė. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo?
Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo?
Tai kaip patikrinti, kas teisus?
Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!

Meilė talpina keturis žodžius: supratimas, žinojimas, ištikimybė, pagarba.

Tad pakelkim taures už šiuos paprastus, bet reikšmingus žodžius!

Linkiu kad visuomet turėtumėt ką apsirengt ir prieš ką nusirengt!

Linkiu kad visuomet turėtumėt ką apsirengt ir prieš ką nusirengt!

Ilgai svarstęs jaunuolis nusprendė savo sužadėtinei per Kalėdas padovanoti pirštines. Su savo seserim jis nuėjo į parduotuvę ir jas nupirko. Sesuo tuo pat metu nusipirko apatines kelnaites. Namie jaunuoliai pirkinius netyčia sumaišė. Vaikinas vietoj pirštinių sužadėtinei nusiuntė kelnaites, prie dovanos pridėdamas laiškelį: “Brangioji, sveikinu tave su Kalėdomis ir siunčiu kuklią dovanėlę. Išrinkau tai, ko, manau tau reikia labiausiai. Kai pirkau, pardavėja man parodė savąsias, kurias dėvi jau 4-is mėnesius. Jos netgi nesusitepusios. As labai norėčiau jas matyti ant tavo kūno. Beje, nežinojau, koks tavo dydis. Kadangi pardavėja labai panaši į tave, paprašiau, kad pasimatuotų. Tai buvo puikus reginys. Manau, aš tavo dydį greit sužinosiu ir prisiminsiu. Kai tu panešiosi, jos lengviau nusimaus, bus itin patogios. Tikiu, kad tu šitą dovaną priimsi su tokiu pat jausmu, su kokiu aš dovanoju. Dėvėk jas per Kalėdas ir Naujus Metus. Aš tiesiog degu iš nekantrumo – labai noriu pamatyti jas ant tavo kūno. Niekas (net aš pats) negaliu suskaičiuoti bučinių, kuriuos ant jų palikau ir paliksiu. Karštai bučiuoju tai, kas jose retkarčiais buna…”

Tad siūlau išgerti už beprotišką vyrų meilę.

Rytą žmona sako vyrui:
- Brangusis, aš sapnavau, kad tu nupirkai man puikius kailinius.
- Miegok brangioji, gal dar susapnuosi, iš kur pinigų paimti, – atsakė vyras.

Princas pamilo princesę. Karalius, kaip meilės ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį. Princas nužudęs motiną ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių. Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė:
- Ar neužsigavai, sūnau?
Pakelkime taures už motinų širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaikų.

Valtyje plaukioja vyras ir moteris. Antrą dieną plaukioja tas pats vyras, bet kita moteris. Trečią dieną – tas pats vyras, bet kita moteris.

Tad išgerkime už pastovius vyrus ir nepastovias moteris.

Paukščiai turi sparnus, bet neturi svajonių.
Žmonės turi svajonių, bet neturi sparnų…
Išgerkim, kad visos svajonės turėtų sparnus!

Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
- Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!

Būkite tuo, kas esate:
Gražūs, tyri, dar nepraradę vaikiškumo.
Būkite lyg muzikos garsai:
Švelnūs, guodžiantys kiekvieno širdį.
Būkite žvaigždėmis, randančiomis kelią į gėrį.
Būkite žmonėmis – mylinčiais vienas kitą!

Pirmaisiai metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi.
Antraisiai metais kalba moteris, o vyras jos klausosi.
Trečiaisiais metais jie abu kalba, o kaimynai klausosi.
Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netrūktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.

Visi jau visko palinkėjo: laimės, meilės, pinigų, džiaugsmo.
Bet niekas jums nepalinkėjo ir juodo gyvenimo.
O juodas gyvenimas tai: kad jus visada per šventes valgytumėte tik juodą duoną.
Kad ilsetumėtės tik prie juododsios jūros ir kad visada važinėtumėte tik su juodu mersedesu.

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
- Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
- O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstancių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite ji pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeniniu klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi kūriniai – mažieji vaikučiai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĖS ir LAIMĖS.