Vestuviniai tostai

Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.

O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė – žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu.

Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
- Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė.
- Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
- O ko verta Meilė be ištikimybės?
- Prieštaravo šioji.
- Vaikeliai, – įsikišo Fantazija.
- Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.

Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.

Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata. Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė.

Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!

Meilei išsiskyrimas – tai kaip laužui vėjas: mažą liepsnelę užpučia, o didelę įžiebia.

Tad pakelkime tostą už didelę meilę!

Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių.

Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!

Ugnimi bandomas auksas,
Auksu bandomos moterys,
Moterimis bandomi vyrai,
Vyrais bandomas vynas.
Jei auksas nesilydo ugnyje, reiškia jis aukščiausios prabos.
Jei moters negalima papirkti auksu, reiškia ji neparsiduoda.
O jei vyrą negalima paskandinti vyne, reiškia jis geras plaukikas.
Na o jei vyras nepasiduoda moters žavesiui, jis yra tikras kvailys.
Tad pakelkim taures, kad netaptume kvailiais!

Senas išminčius paklaustas, kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos, atsakė:
- Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras…
Tad pakelkime tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!

Vienas žmogus visą gyvenimą ieškojo tobulos moters. Ieškojo atkakliai ir kantriai. Ieškojo, ieškojo ir liko senberniu…
Žmonės ėmė jo klausinėti:
- Tu apkeliavai kone visą pasaulį, buvai visuose kontinentuose, lankeisi tolimiausiuose Žemės kampeliuose, apkeliavai labiausiai išsivysčiusias šalis ir lankeisi atsilikusiose, laukiniuose kraštuose… Tad nejaugi taip niekur ir nesuradai sau tinkamos, arba, tavo žodžiais tariant, tobulos moters?
- Oho, ir dar kiek daug aš jų, tobulų moterų, sutikau, prisipažino senbernis.
- Tai kodėl gi tu jų nevedei?
- Matote, sutrikęs prisipažino viengungis, jos irgi ieškojo tobulo vyro…
Tad išgerkime už tuos, kuriuos sutikome gyvenimo kelyje, ir už tuos, kurie mus sutiko tame kelyje!

Eina raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako:
- Raudonkepuraite, aš tave suėsiu.
Atsiklaupė ant kelių raudonkepuraitė ir maldauja:
- Vilkeli pilkeli, neėsk, maldauju.
Pagalvojo vilkas ir sako:
- Tegu tavo vaikinas išpildo tavo 3 norus, tada paliksiu gyvus.
Paraudo raudonkepuraitė ir sako:
- Geidžiu tavęs kaip vyro.
Šoko jaunuolis kaip liūtas ir pamylavo raudonkepuraitę. Patiko raudonkepuraitei ir sako antrą norą:
- Geidžiu tavęs kaip vyro.
Nusišluostė prakaitą jaunuolis ir atliko antrą norą. Įsisiautėjo raudonkepuraitė ir sušuko:
- Geidžiu tavęs, kaip vyro.
Jaunuolis vos išlemeno:
- Negaliu.
Tad išgerkim už jaunikį, tikrą vyrą, kad visą gyvenimą galėtų!

Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.

Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!

Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes.

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!