Gimtadienio sveikinimai

Būk lietumi, pagirdyk suskurdusią žemę.
Būki žiburiu, šviesk, kai sutema.
Būki žole, kad takas nebūtų dulkėtas.
Būki smiltele, kad gintarą šildyt galėtum.
Būk žiedeliu, pražydusiu smėlio dykynėj.
Būk medžiu ir vėją, audras nugalėki...

Gyvenimas ima kaip duoklę
Visų juoką, svajones, džiaugsmus.
Ir lyg skolą nemokamai, dosniai
Atskaičiuoja, dalina metus.

Tau tik tiek metų, kiek jauti širdy! O raukšlės – tai tik šypsenų veide paliktas pėdsakas!

Tu būk tokia,
Kokia norėtum būti,
Tu būk jauna
Ir laimės kupina.

Gyvenki taip, kad
Gyvenimas tavo būtų
Gražus kaip sapnas,
Ilgas kaip daina...

Norėčiau tau ranką paduoti
Bet gaila, per toli esu.
Todėl tau per šį sms'ą
Daug džiaugsmo ir laimės linkiu.

Jei audros norėtų tau kelią užpūsti,
Tu širdį paguosk jaunystės drąsa,
Neduok jai nuvysti, kol rytmečiai šviesūs,
Kol širdis svajonių ir laimės pilna.

Tepuošia tau kelią jaunystės žiedai, o širdį ramina geri draugės ir draugai!

Skinki pavasario žiedus,
Kol jie skaisčiai žydi.
Džiaukis laime jaunų dienų,
Kol dar tave jos lydi.

Už mūsų metus
Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
- Neprisimenu, - atsakė artistė.
- Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
- O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą - mūsų metus!

Už ilgaamžiškumą
Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas.
Kaip?
Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno...
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas...

Girdžiu, kaip Tu draugams dėkot imi.
Nors negaliu sėdėt už vaišių stalo,
Bet širdyje esu su Tavimi,
Juokiuosi ir siekiu alaus bokalo...
Būk sveikas! Per atstumą aš girdžiu,
Kaip Tu man atsakai linksmu žodžiu.

Aš su tavim drauge švenčiu! Ir saulės šypsnį tau siunčiu!

Metai skuba, griūna, lekia.
Mes skaičiuojam juos nenoriai.
Kiek, mielasis, jau sukorei,
Kad degi šią šventės žvakę?
Bet koks jaunas Tu, vaje,
Jubiliejaus šviesoje!

Mielasis bičiuli, gražiai gyveni.
Štai stalas nukrautas, bokalai pilni!
Žmonelės meilumas, linksmumas svečių!
Išgert už Tave ligi dugno kviečiu.

Ir saulė matys, ir mėnulis matys,
Koksai jubiliejus, kokia sukaktis!
Tiktai nemanyk, kad nors kiek pasenai.
Iš džiaugsmo visi mes atrodom jaunai.

Leisk dešinę karštai paspausti,
Leisk palinkėt stiprios širdies
Ir leisk dėl sukakties užjausti,
Bet mūsų metai dar žydės.
Aš kiek vyresnis už Tave,
Bet nesiskundžiu senatve.

Gal šimtą metų nemačiau
Ir Tavo rankos nekračiau.
Tai kiekgi Tau, brolau, sukako?
Juk žilė nieko dar nesako...

Mielasis mano vyre,
Toks vyriškas, žavus,
Visi šiandieną giria
Vien nuopelnus tavus.
Na, duodu Tau leidimą
Išgert tris stikliukus.
Išgėrus miegas ima
Ir būni toks taikus...

Toks amžiaus gražumas...
Mieloji, duokdie,
Tegu Tau negęsta likimo žvaigždė.
Te veda ir veda laimingais keliais,
Ir saulė tešviečia ryškiais spinduliais..

50?
Ne! Tai 2x25!
Kas čia taip beldžias į duris?
Nejaugi amžiaus vidurys?
Tai dvi jaunystės. Jos abi
Tau sako, kad data svarbi!