Gimtadienio sveikinimai

Gyvenimas - dienoraštis
Verti, verti lapus
Kas buvo buvo juodraštis,
O švarraštis dar bus.

Geri ir gražus žmonės būna,
Kai visada jautri širdis,
Kad visi jūsų lauktų linksmo,
Atvykstant pas savo vaikus.

Bėga dienos...
Jos tyliai ištirpsta
Tartum snaigės virš
žvakės liepsnos
žmonės greitai viens
kitą pamiršta
Net nespėję pažvelgt
atgalios.

Te gimimo dienoj kaip skambiausioj dainoj
širdis džiaugsmu suvirpės.
O per metų dienas, per tamsias ir šviesias,
Te visad Tave laimė lydės.

Jie niekur tie praėję metai
Nenueina,
Įsiterpia į širdį,
Kaip dirvožemin
Susigeria lietus,
Įsismelkia į sažinę,
Įsipina į dainą
Plaikstydami
Ne vien prisiminimų
Ir atodusių skutus...

Lėkė metai kaip paukščiai pro šalį,
Raizgės raukšlės ir balo plaukai,
Tik širdis patikėti negali,
Kad tiek daug jau galėjo praeit.

Nusimeskite rūpesčių naštą,
Praeitis tebūnie lyg daina,
Leiskit šventės dienoj palinkėti,
Kad sėkmė, puiki sveikata
Lydėtų Jus visada.

Štai ant jūsų rankų
Nukrito mažas saulės spindulys
Jis įsidegs į skaidrią skaisčią ugnį
Ir džiugins mus visus,
O gal po eilės metų neskaitytų
papildys jis istorijos lapus.

Branda ir išmintis
Tau šviesų kelią kloja,
Už nemigo naktis
Vaikai karštai dėkoja,
O penkiasdešimt metų
Jaunystei - ne riba,
Lai aidi senos dainos
Nauja, skambia gaida!

Vasaros taku gimtadienis atėjęs
Teatneša daug laimės, džiaugsmo valandų,
Lai sunkios dienos pralekia lyg vėjas,
O laimės valandos lai slenka pamažu.

Kad svarbūs sumanymai būtų sėkmingi,
Kad visad pavyktų pradėti darbai,
Kad brangūs jums žmonės būtų laimingi,
Draugams atviri būtų jūsų namai.
Jėgų kad nestigtų,
Širdies kad neslėgtų,
Kad visad ir viskas jums būtų gerai!

Daug, daug vilčių, minčių, svajonių
Širdis sutiks ir išlydės,
O metai kaip tie paukščiai tolyn
Skubės ir vėl skubės.
Tebūnie ilgas jūsų kelias,
Ir toliai saulės sklidini,
O metai kaip sraunus upelis
Tegul gaivina laimės vilnimis.

Ryškiausią žvaigždę perkelkit į svajonę,
Didžiausią laimę pasilikit rytojui.
Geriausią žmogų turėkit šalia,
O meilę savo širdyje.

Jums šiandien palinkėti norėtųs
Daug džiaugsmo, laimės ir jėgų.
Tegul pildosi viltys žadėtos, svajotos.
Tegul niekad netrūksta draugų.

Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos,
Pavasario audros,
Alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymas –
Visko buvo šitam ilgam kely...
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai, švelnios anukų rankutės gražina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupina pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukia antroji karta - anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
buk stipri, buk kantri, nes taves laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau toks pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugni, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.

Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn,
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar tiek jėgos, kurybinės minties...
Nors dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietųs per kraštus,
Bet linkime – te bus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės? Turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.

Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo...
Nejaugi tavo jau žili plaukai?

Tik pažvelki, mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš tavų namų.
Tiktai tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrižt galėtume, kai mums neramu.

Tau atrodo, dar vakar maži mes bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien tau gėlių puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.

Prabėgo metai tarsi rūkas kloniais,
Tarsi daina vakarė sutemų.
Nuskriejo jie tarytum pienės pūkas,
Pribarstė plaukus žiedlapių baltų.
Jų buvo ir prasmingų, ir laimingų,
Jų buvo tarsi akmenys sunkių.
Užtat šiandieną iš širdies mes linkim
Laimingų metų ir ilgų.

Branda ir išmintis
Tau šviesų kelią kloja,
Už nemigo naktis
Vaikai karštai dėkoja.
O penkiasdešimt metų
Jaunystei ne riba.
Ir aidi senos dainos
Nauja, skambia gaida..
Tegul auksinio jubiliejaus rytą
Lyg saulė naujos viltys sužydės,
O mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo sielą šiluma užlies.

Gyvenimas – nueitas tavo kelias, iš kurio negrįžtamai mes pasitrauksim, bet prieš pasitraukdami pamąstykim, ar viską padarėme gerai – gal laiko dar yra klaidoms toms ištaisyti, o gal ištaisys jas kiti? Linkiu gyventi taip, kad nereikėtų nieko taisyti nei tau, nei kitiems!