Tostai

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

Te sekundės Jūsų nušvinta minčių aušroje,
Te minutės nubėga svajonių takais.
Tegu valandos Jūsų ištirpsta vilties ugnyje,
Tegu dienos nušvinta laimės žiburiais.

Gerkime gyvenimą kaip taurų vyną,
Gerkim iš pačių gražiausių taurių -
Niekam Laikas metų negrąžina,
Kad galėtum viską vėl pradėt iš naujo.
Pakelkim taures už gyvenimą!

Su metais ir vingiai kely išsiskiria,
Širdis ir jausmai užsigrūdina.
Todėl nešk savo pavasarį šviesų,
Kaip spalvotą gyvenimo rudenį.

Kad nuramint gyvenimui širdį,
Išsaugot liepsnojančią jauną,
Ir meilė, kaip saulė sušildo,
Tos šalnos rudens neužgauna.

Su metais pajuntame gyvenimo kainą,
Su metais jausmai užsigrūdina.
Juk, būna, pavasarį šalnos užeina,
Ir būna pavasaris rudenį.

Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų.
Kažką svarbaus praleidom ir praėjom,
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.

Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga.
Į pačią širdį priekaištą ar dūrį,
Užlieja juodo išgąsčio banga.

Skubėdami prarandam ir išmėtom,
Ir nepamatom skrisdami dvasia
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.

Tik jūs negeskit žvaigždės,
Su širdimi suraskite į tolį bendrą taką.
Gyvenimas – nemirštanti giesmė,
Ji ir pro skausmą apie laimę šneka.

Neatleis dienų, kurias su vėjais,
Prašvaistei be atgarsio kely.
Ar ošei lyg gluosnis apdulkėjęs,
Apie mažą laimę nuošaly.

O gyventi duota mums tik kartą,
Tiktais kartą perdega širdis.
Pažiūrėsi, jau ruduo už vartų,
Jau už lango nyksta praeitis.

Gyveni ir mokaisi kas dieną,
Bet gyvent nemoki ir gana.
Dvelkia, dvelkia mėnesiena,
Be naudos sudužusi diena.

Jaunystė – juoko pilna,
Jaunystė – tai daina.
Jaunystė – meilės pasaka,
Tik nuostabiai trumpa.

Būk tu saulė, vėjas, dangus,
Būk plačios padangės mėlis,
Būk tu pagaliau žmogumi,
Tik nebūki niekada šešėlis.

Būk išdykęs padangių drugys,
Būk upelis, tiltas ir kelias,
Būk padangės melsvos vyturys,
Būk diemedis girioje žalias.

Linkiu, kad tavo akys skausmo nematytų,
Ir lūpas puoštų šypsena gera.
O jei skaidrus lašelis į skruostą nukristų,
Linkiu, kad tai būtų tik džiaugsmo ašara tyra.

Ant Tavo gyvenimo kelio,
Lai byra gražiausi žiedai.
Iš jų pasirinki tik vieną,
Kuris Tau žydės amžinai.