Tostai

Princas pamilo princesę. Karalius, kaip meilės ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį. Princas nužudęs motiną ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių. Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė:
- Ar neužsigavai, sūnau?
Pakelkime taures už motinų širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaikų.

Valtyje plaukioja vyras ir moteris. Antrą dieną plaukioja tas pats vyras, bet kita moteris. Trečią dieną – tas pats vyras, bet kita moteris.

Tad išgerkime už pastovius vyrus ir nepastovias moteris.

Paukščiai turi sparnus, bet neturi svajonių.
Žmonės turi svajonių, bet neturi sparnų…
Išgerkim, kad visos svajonės turėtų sparnus!

Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
- Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!

Būkite tuo, kas esate:
Gražūs, tyri, dar nepraradę vaikiškumo.
Būkite lyg muzikos garsai:
Švelnūs, guodžiantys kiekvieno širdį.
Būkite žvaigždėmis, randančiomis kelią į gėrį.
Būkite žmonėmis – mylinčiais vienas kitą!

Pirmaisiai metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi.
Antraisiai metais kalba moteris, o vyras jos klausosi.
Trečiaisiais metais jie abu kalba, o kaimynai klausosi.
Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netrūktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.

Visi jau visko palinkėjo: laimės, meilės, pinigų, džiaugsmo.
Bet niekas jums nepalinkėjo ir juodo gyvenimo.
O juodas gyvenimas tai: kad jus visada per šventes valgytumėte tik juodą duoną.
Kad ilsetumėtės tik prie juododsios jūros ir kad visada važinėtumėte tik su juodu mersedesu.

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
- Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
- O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstancių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite ji pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeniniu klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi kūriniai – mažieji vaikučiai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĖS ir LAIMĖS.

Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.

O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė – žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu.

Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
- Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė.
- Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
- O ko verta Meilė be ištikimybės?
- Prieštaravo šioji.
- Vaikeliai, – įsikišo Fantazija.
- Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.

Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.

Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata. Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė.

Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!

Meilei išsiskyrimas – tai kaip laužui vėjas: mažą liepsnelę užpučia, o didelę įžiebia.

Tad pakelkime tostą už didelę meilę!

Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių.

Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!

Ugnimi bandomas auksas,
Auksu bandomos moterys,
Moterimis bandomi vyrai,
Vyrais bandomas vynas.
Jei auksas nesilydo ugnyje, reiškia jis aukščiausios prabos.
Jei moters negalima papirkti auksu, reiškia ji neparsiduoda.
O jei vyrą negalima paskandinti vyne, reiškia jis geras plaukikas.
Na o jei vyras nepasiduoda moters žavesiui, jis yra tikras kvailys.
Tad pakelkim taures, kad netaptume kvailiais!

Senas išminčius paklaustas, kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos, atsakė:
- Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras…
Tad pakelkime tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!

Vienas žmogus visą gyvenimą ieškojo tobulos moters. Ieškojo atkakliai ir kantriai. Ieškojo, ieškojo ir liko senberniu…
Žmonės ėmė jo klausinėti:
- Tu apkeliavai kone visą pasaulį, buvai visuose kontinentuose, lankeisi tolimiausiuose Žemės kampeliuose, apkeliavai labiausiai išsivysčiusias šalis ir lankeisi atsilikusiose, laukiniuose kraštuose… Tad nejaugi taip niekur ir nesuradai sau tinkamos, arba, tavo žodžiais tariant, tobulos moters?
- Oho, ir dar kiek daug aš jų, tobulų moterų, sutikau, prisipažino senbernis.
- Tai kodėl gi tu jų nevedei?
- Matote, sutrikęs prisipažino viengungis, jos irgi ieškojo tobulo vyro…
Tad išgerkime už tuos, kuriuos sutikome gyvenimo kelyje, ir už tuos, kurie mus sutiko tame kelyje!

Eina raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako:
- Raudonkepuraite, aš tave suėsiu.
Atsiklaupė ant kelių raudonkepuraitė ir maldauja:
- Vilkeli pilkeli, neėsk, maldauju.
Pagalvojo vilkas ir sako:
- Tegu tavo vaikinas išpildo tavo 3 norus, tada paliksiu gyvus.
Paraudo raudonkepuraitė ir sako:
- Geidžiu tavęs kaip vyro.
Šoko jaunuolis kaip liūtas ir pamylavo raudonkepuraitę. Patiko raudonkepuraitei ir sako antrą norą:
- Geidžiu tavęs kaip vyro.
Nusišluostė prakaitą jaunuolis ir atliko antrą norą. Įsisiautėjo raudonkepuraitė ir sušuko:
- Geidžiu tavęs, kaip vyro.
Jaunuolis vos išlemeno:
- Negaliu.
Tad išgerkim už jaunikį, tikrą vyrą, kad visą gyvenimą galėtų!

Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.

Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!

Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes.

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.