Tostai

Negailėjo žiedų Tavo šventei
Baltaskarė speiguota žiema.
Šerkšno pasakoj medžiai Tau lenkias,
Snaigių žiedlapių žemė pilna.

Jos ateis nusilenkt Tavo šventei,
Švelniai skruostus abu pabučiuos,
Laimei, džiaugsmui ir gėriui gyventi
Tikrovėj linkės ir sapnuos.

Su paukščiais metai skrieja ir mainos dienos vėlei,
Ir net nepastebėjai, kaip jų tiek daug praėjo.
Tačiau ne metai juk svarbiausia,
Tas 60 skaičius juk nieko dar nereiškia.

Vėl laikas verčia kalendorių,
Jau lyg per greitai gyveni.
Bet nori šito, ar nenori,
O laikas eina ir eina

Metai bėgs nesulaikomai, greitai.
O širdy vis vasara tebus.
Neskubėk į rudenį eiti,
Neskubėk skaičiuoti metus.

Tik visuomet būki laiminga,
Ir darbe, ir kely ir namuos.
Tegul niekad ryžto nestinga,
Tau, gyvenimo žingsniuos visuos.

Ir gerai, kad eini, kad veržiesi, svajoji,
Kad šypsaisi linksmai, arba tyliai verki.
Ir gerai, kad sava širdimi išmatuoji,
Laimę, džiaugsmą, kančias, net viltis ateity.

Juk žinai-nebegrįš atgalios kas praeina,
Negali nei sustot, nei palaukt negali.
Gal gerai, jog atrodo, kad metai praeina,
O gyvenimas lieka dar vis ateity

Te niekad neapleis energija sparnuota,
Ir akys šilumą jaunatvišką teskleis.
Širdis, tikėjimo žiedais apvainikuota,
Te niekada pavargti Jums neleis.

Mes linkim Jums energijos, sveikatos
Ir šypsenos geros, plačios.
Tegul Jums skiriamus ILGIAUSIŲ METŲ
Dar šimtą kartų pakartos

Už viską reikia mokėti. Už viską.
Už ruginės duonos riekę.
Už šaltinio vandens gurkšnį.
Už pavasario saulės šypsnį.
Už gaivaus vėjo gūsį.
Už tikrą ir amžiną meilę.
Už rytdieną
Už viską reikia mokėti.
Ne pinigais - savimi.
Savo jausmais.
Savo gyvenimu.

Gražiausių metų leiski palinkėti,
Te niekados nebus rudens.
Pavasariai tebus džiaugsmu nusėti,
Ir laimė širdyje gyvens.

Giedrų dienų Tau linkime,
Daug sukakčių dar švęst,
Ilgų ilgiausių metų
Ir laimėj bei džiaugsme gyvent.

Jei dienos būtų plaukiantys laivai,
Kiek nuostabių šalių galėtumėm išvysti!
O vieną dieną netikėtai atsiirtume tenai,
Kur šiluma širdžių stipriau už saulę švyti
Lai Tavo dienos būna plaukiantys laivai!

Šią ypatingą dieną noriu,
Tau padovanoti ypatingą dovaną:
Didelį būrį mylimų draugų, kurie atneš Tau tai,
Ko nori kiekvienas savo gimimo dieną:
Daug juoko, geros nuotaikos, nuoširdumo, dėmesio
Ir daug šiltų apkabinimų.
Su gimtadieniu Tave!

Ne skaičiai nulemia metus, o mūs keliai, darbai ir mintys.
Tuo, kuo praturtinam kitus, mokėdami save dalinti.
Tad liki visada tokia, kokią mes mylim ir pažystam,
Su šypsena gera, jaukia ir siela sklidina jaunystės!

Ko žmogui reikia, kad jis apsidžiaugtų?
Reikia labai nedaug
Reikia saulės šviesos, kai lyja,
Reikia lietaus, kai būna kaitra,
Reikia vienatvės, kai triukšmas aplinkui.
Reikia minios, kai vienatvė slegia pečius.
Reikia labai nedaug
Reikia dainos, kai tyla kambary spengia,
Kai skamba daina - reikia tylos, ak, kaip kartais reikia tylos.
Reikia draugo, kai priešai pakelia kumštį,
Reikia priešų, kad geriau įvertintum draugą.
Reikia labai nedaug

Kad žmonės šypsotųs prie vieškelio balto,
Kad saulė žydėtų virš tavo galvos,
Kad lietus nuplautų ir skausmą, ir kaltę,
Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdos.

Kad medžių viršūnėse viltys nutūptų,
Kad vėjai atpūstų gėrį iš namų,
Kad vėlei užplūstų ir vėlei užsuktų
Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų.

Kad niekas ir nieko, ir niekad neskriaustų,
Kad niekas nebūtų prie kojų mažų,
Kad viskas iš nieko,
Kad viskas iš naujo,
Kad viskas į gera.

Ant Tavo gyvenimo kelio,
Lai byra gražiausi žiedai.
Iš jų pasirinki tik vieną,
Kuris Tau žydės amžinai.

Būk išdykęs padangių drugys,
Būk upelis, tiltas ir kelias,
Būk padangės melsvos vyturys,
Būk diemedis girioje žalias.

Būk tu saulė, vėjas, dangus,
Būk plačios padangės mėlis,
Būk tu pagaliau žmogumi,
Tik nebūki niekada šešėlis.

Gyveni ir mokaisi kas dieną,
Bet gyvent nemoki ir gana.
Dvelkia, dvelkia mėnesiena,
Be naudos sudužusi diena.

O gyventi duota mums tik kartą,
Tiktais kartą perdega širdis.
Pažiūrėsi, jau ruduo už vartų,
Jau už lango nyksta praeitis.

Neatleis dienų, kurias su vėjais,
Prašvaistei be atgarsio kely.
Ar ošei lyg gluosnis apdulkėjęs,
Apie mažą laimę nuošaly.

Tik jūs negeskit žvaigždės,
Su širdimi suraskite į tolį bendrą taką.
Gyvenimas - nemirštanti giesmė,
Ji ir pro skausmą apie laimę šneka.

Skubėdami prarandam ir išmėtom,
Ir nepamatom skrisdami dvasia
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.

Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga.
Į pačią širdį priekaištą ar dūrį,
Užlieja juodo išgąsčio banga.

Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų.
Kažką svarbaus praleidom ir praėjom,
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.

Su metais pajuntame gyvenimo kainą,
Su metais jausmai užsigrūdina.
Juk, būna, pavasarį šalnos užeina,
Ir būna pavasaris rudenį.

Kad nuramint gyvenimui širdį,
Išsaugot liepsnojančią jauną,
Ir meilė, kaip saulė sušildo,
Tos šalnos rudens neužgauna.

Su metais ir vingiai kely išsiskiria,
Širdis ir jausmai užsigrūdina.
Todėl nešk savo pavasarį šviesų,
Kaip spalvotą gyvenimo rudenį.

50 medžių - dar ne miškas,
50 lašų - dar ne jūra,
50 metų - dar ne visas gyvenimas.