Tostai

Te sekundės Jūsų nušvinta minčių aušroje,
Te minutės nubėga svajonių takais.
Tegu valandos Jūsų ištirpsta vilties ugnyje,
Tegu dienos nušvinta laimės žiburiais.

Te savaitės Jūsų klega su brangiais draugais,
Tegu mėnesiai prabyla permainų balsais.
Tegu metai Jūsų kvepia pergalių žiedais,
Te gyvenimas lyg knygoj susirašo sakiniais
- Nuoširdžiais, prasmingais ir darniais

Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas.
Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens.
Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.

Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai.
O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.

Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
- Ateik, mieloji, – pasakė jis.
- Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
- Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu.
- Kodėl? Tu manim nepasitiki?
- Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
- Girdi, kaip lakštingalos suokia?
- Verčiau eime namo.
- Dar anksti namo…
- Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
- Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas.
- Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
- Kvailute, mama juk nesužinos…
- Ne, ne ir ne!
- Tai lik sveika! Aš einu pas kitą.
- Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.

Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė.
- Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
- Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
- Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
- Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.

Lakštingaloms suokiant. Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia…
- Meilute, duok! – papraše jis.
- Negaliu! – griežtai atšovė ji.
- Na, tik vieną!
- Neduosiu.
- Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną…
- Nė už ką.
- Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji…
- Jau girdėjau…
- Negi nepasigailėsi manęs?
- Neprašyk, negausi.
- Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi…
- Ir tegul alpsta.
- Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
- O ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

– Ar tu mane myli? – glaustydamasi ir meilikaudama klausia ji.
– Žinoma, myliu, – švelniai atsako jis.
– O kodėl manęs nevedi?
– Kas čia per tavo įpročiai – visada keisti pokalbio temą. Brangioji, aš tave vesčiau pagal principą – vesti, kad ir šalaputrę, bet ne gražuolę.
– Aš irgi tekėsiu pagal principą – ištekėti, kad ir už kvailio, bet pinigingo. Mielasis, kai mudu susituoksim, turėsim tris gražius vaikučius.
– Iš kur tu žinai?
– Jie dabar gyvena kaime pas mano mamą. Ar tu paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis?
– Paprašiau.
– O ką jis sakė?
– Aš paskambinau telefonu, ir jis man atsakė: „Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju“. Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną? – Žinoma. Tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlygą.
Pakelkime taures už muziką ir dainą, kurie žmogų lydi visą gyvenimą.

Prieš kelioliką metų atšoktos vestuvės sukėlė gyvas diskusijas Temidės šventovės užkulisiuose. Keturiasdešimt septynerių metų plėšikas Ričardas Simsonas teisme, pasinaudodamas pertraukėle, sugebėjo įrodyti pagrindinei kaltinimo liudininkei, jog jis viską darąs tik jos gerovei ir prikalbėjo merginą čia pat teisėtai susituokti. Santuoka skubiai buvo įregistruota. Teismo procesą teko nutraukti, o plėšiką paleisti į laisvę. Taip jis išvengė ilgų metų nelaisvės, nes pagal įstatymą kaltinamojo žmona, kaip artima giminė, negali buti liudininkė.
Simsonas ir jaunoji spinduliavo iš laimės, įstatymų sargai tik skėsčiojo rankomis. Tačiau juos nuramino jaunosios motina:
- Jis neliks nenubaustas, – pasake ji. – Jis pats save pasmerkė aukščiausiai bausmei. Savo dukterį aš tikrai gerai pažįstu…
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie neišvengia didžiausios bausmės ir vesdami netenka tikrosios laisvės.

Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
- Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
- Brangioji, man…
- Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
- Tu turėjai dar ir kitą?
- Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
- Ko tu taip? – isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ka?
- O ne… Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
- Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus.
- Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
- Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?
- Nieko, mamyte, – atsakė dukrelė. – Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.

Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
- Viešpatie, – šmėkštelėjo mintis galvoje, – negi man lemta tapti žalčio žmona?! – Ir garsiai sušuko: – žalty, ka darai?
- Nešukauk! – sušnypštė žaltys, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą.
- Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi – Imk! – šmurkštelėjo į sijonėlį.
Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
- Kas čia per maskaradas! – įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
- Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai – žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.

Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namu kažkas smarkiai trinktelejo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgasčio perbalusios merginos veidą. Ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.

Praėjus pirmajam išgasčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisiminė, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.

Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Išsikalbėjo su valyklos savininke – jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai… šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo busimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.

Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures.

Nuomonės apie vedybas.
- Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodėl taip atsitinka?
- Jos ieško idealaus vyro.
- O koks jų idealas?
- Vyrai, kurie sutiktų jas vesti.
- Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
- Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
- Man atrodo, – pasakė viena dama; – kad vedybos – tai miražas dykumoje… Su rūmais, palmėmis, kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja kupranugariais.

Sūnus ketina vesti.
- Justai, kada gi pagaliau vesi?
- Kai surimtėsiu.
- O kada surimtėsi?
- Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris.
- Kodėl?
- Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės.
- Sūneli, nevesk gražuolės! – pataria motina.
- Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems.
- Verčiau tegul kitiems buna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus.
Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko:
- Justai, nevesk sausio menesį, – vesk balandį.
- Kodėl? – nustebo vaikinas.
- Išloši dar tris mėnesius.
Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.

Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
- Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
- Ištekėk už jo!
- Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
- Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.

Ateina žydas pirklys pas žydą milijonierių ir sako:
- Klausyk, Dovydo sūnau, ar nori fainą gešeftą padaryti?
- O koks tas gešeftas? – susidomi milijonierius.
- Ar nori per pusvalandį uždirbti penkis milijonus dolerių?
- Nu, noriu… O ką aš turiu daryti?
- Žadėjai savo dukrai duoti dešimt milijonų dolerių kraičio…
- Nu… žadėjau… O ka?
- Išleisk tu ją už manęs! Aš sutinku ją paimti už penkis milijonus.
Tad pakelkime taures už tas merginas, kurios tapo priedu prie kraičio.

Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
- Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? – pasiteiravo tarnautojas.
- Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti.
- Tai ką? Jūs iš manes šaipytis bandote? Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… O ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa…
- Ko jūs taip piktinatės, pone? – ėmė raminti jį pažinčių agentas.
- Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi…
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.

Šeimyninis gyvenimas yra subtilus muzikos instrumentas, be to – styginis. Neįtempsi? – neskambės, pertempsi – stygos nutruks. Viskas turi buti gerai sustyguota.
Sveteliai, išgerkime už tai, kad mūsų jaunavedžiai puikiai sustyguotų savo šeimyninį instrumentą.

Vienas vaikinas įsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiulymą taip atsakė:
- Aš ištekesiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų.
Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną įkopti į aukštą ir gana stačią uola. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. Šokdamas nuo aukštos uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina įsakė jam vaikščioti ir… nešlubuoti. Ir vardino gražuolė kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti isišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t.
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis – šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė:
- O dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą.
Vaikinas piktai pasižiurėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams.
Pakelkime taures už tai, ko niekada negalima išsižadėti – tėvų ir savo gimtosios kalbos!

Sužieduotinis sako savo būsimai žmonai:
- Norėčiau, brangioji, tuojau po vestuvių važiuoti prie jūros.
- Gerai, brangusis, važiuokime prie jūros.
- Ne važiuokime, o skriskime, brangioji…
- Kaip įsakysi, brangusis…
Merginos motina pasikviecia į šalį dukrą ir jai šnibžda:
- Ar ne per daug komanduoja tavo būsimas vyras?
- Palik ji ramybėje, mamyte. Lai jis diktuoja savo paskutinę valią. Kitą dieną.
- Vadinasi, taip: baldus ir visą namų inventorių mudu dalinsimės pusiau… Be barnių, be triukšmų. Sutinki?
- Sutinku, brangusis.
- Susitarkime, kad mudu išsaugosime normalius žmogiškus santykius. Jeigu susitiksime, ramiai pasisveikiname…
- Būtinai.
- Ir skyrybų metu mudu elgsimes korektiškai, be isterikos bei priekaištų… Sutinki?
- Aišku, sutinku.
- Na ir puiku. Tai paskubėkime: po ketvirčio valandos mūsų jungtuvės.
Pakelkime taures už susitarimus, kurie paprastai nevykdomi.