Motinos dienos sveikinimai

Mama, rūpesčius ir skausmą,
Vaikiškas svajas jau pamirštu,
Ir kodėl man gimė šitoks jausmas?
Vyras svetimas brangesnis negu tu...

Mama, kam nepasakei kadaise,
Kai mane taip sunkiai auginai,
Kad ateis žmogus visų brangiausias,
Tas, kuri aš pamilau karštai...

Aš pas jį į vakarą vėjuotą
Nuplasnoju plaštake lengva,
Ak, kaip gera bėgt,
Kad tu žinotum...
Taip nebėgau niekad, mama, pas tave...

Kai miško medžiai tyliai ošia,
O švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galvą puošia,
Ir skamba seno žvejo vieniša daina,
Kai vėjas suvelia tau plaukus,
Ir suklykia žuvėdra veriančiu balsu,
Tada sakyki, mama, užsimerkus:
„Gyvenimas yra labai gražus!“

Dėkoju tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint, gyventi,
Už meilės, džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju, Mama!

Geroji mama, mes užaugom,
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi –
Brangiausia žemėj tu esi.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Mes laimės palinkėsim,
Kantrybės, nuolankumo
Ir meilės amžinos...
Nei liūtys rudeninės,
Nei šiaurės vėjo gūsiai
Tavų namų jaukumo
Tegul neblaško niekados!

Numegzk man
Margą pirštinėlę,
Apgobk gėlėta skarele...
Dar daugel metų,
Sengalvėle,
Žydėki mums obelėle!

Tik pažvelki, mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš tavų namų.
Tiktai tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrižt galėtume, kai mums neramu.

Tau atrodo, dar vakar maži mes bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien tau gėlių puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.

Brangioji mama, tik būdamas šalia tavęs jaučiu, kaip gera gyventi!

Šią džiugią dieną pas tave skubu
Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais,
Man niekas kitas šiandien nesvarbu,
išskyrus laimė tavo akyse, Mamyte!

Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto...
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume...
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
Apkloji liūdintį sušildančia skraiste...
Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai,
Tūnoje mano viduje, pasiektų tą
Jautriausią širdį ir tu išgirstumei tuomet...
Mama, myliu tave labai!

Tau, mama mieloji, pavasario gėlės gražiausios, tau švelnaus vėjo šiurenimas ir meiliausi žodžiai.
Ačiū, kad myli ir kasdien dovanoji paguodos ir džiaugsmo ugnelę!

Gyvenime Mama – vienintelė gėlė gražiausia,
Vaikų širdyse žydintis žiedelis...
Žydėk man visąlaik!

Mama, tu – įkvėpimo šaltinis, mano angelas sargas, globėja sapnų. Tik tau patikiu rūpesčių srautą, tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu. Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę ar pasidalinti mėgstamais ledais su karamele, riešutais ir šokoladu. Mūsų vakarinis arbatos gėrimas ir pokalbiai iki pat sutemų įkvepia mane gyventi, tikėti tuo, ką darau, puoselėti svajones. Tu suteiki sparnus gyvenimo skrydžiui!

Tamsią vėjuotą naktį man vėl neramu,
Aš prisimenu savo mamytę
Ir tyliai nuotrauką prie širdies glaudžiu.

Prisimenu savo vaikystę,
Lopšinę kurią dainavai,
Aš sugrįšiu pas tave mamyte būtinai, būtinai.

Įėjus į tavo trobelę
Pajusiu gaivų kvapą gimtųjų kraštų,
Apkabinsiu tave, miela mama...
Kaip dažnai tavęs pasilgstu!

Mama, tu geriausias žmogus pasaulyje,
Mama, tau vien tik meilė stipri.
Mama – tai švelniausias žodelis,
Kurį šiandien ištarti gali.

Žydi rožės, žydi tulpės,
Norisi būti šalia tavęs.
Sveikinu tave, mamyte,
Su šia pavasario diena gražia!

Tu lyg jūra gili,
Tartum toliai žali...
Tu viena mums esi,
Mama brangi!

Kai apgaubia pečius juoda naktis, užmerkiu aš nuo ašarų drėgnas akis. Nors greitai būsime kartu, užmiegu aš širdy laikydama tave... Mama, naktimis kviečiu tave, nes be tavęs baisu dabar ir čia. Lietus ir sapnas neramus pažadina nakčia, o aš viena viena viena, ir niekas neprisiglaudžia manęs. Apkabinu pagalvę šaltą, jai atiduodu visą savo baimę, mėnulis taria man labanakt, jis šitoks liūdnas ir mažytis šiąnakt. Šimtai žvaigždučių ten aukštai, ar tu matai, ar tu žinai, kuri žvaigždutė – tu, kuri žvaigždutė – aš? Mamyte mano, ar jauti mane nakčia, kai susitinkame sapne, kai noriu aš tave išgirst? Bet susikaupt neleis mintis, kad ryte vėl tavęs nėra, ir saulė nešviečia tada. Ir pasigirsta durų skambesys, klausiu, kas ten beldžias į duris. Tai tu, mamyte mano... Apkabinu tave stipriai, džiaugiuos tavimi, ne tik sapnais...

Atleisk man, mama,
Kad per greit užaugau,
Kad vis rečiau beužsuku namo,
Sugrįžki, mama, į vaikystės lauką –
Juk ten aš per svajas bridau...

Būk laiminga, mama!