Motinos dienos sveikinimai

Mamyte, mama, mama,
šaukiu tave balsu!
Tai tu, mamyte mano,
geriausia iš visų!

Mama, tu gražiausia mano gyvenimo gėlė, tu apgaubi mane džiaugsmu ir meile – ačiū tau, mano mama miela!

Žemėj pasklido švelni šiluma.
Tyliai suskambo tavoji daina.
Leisk prisiglausti, mamyt, prie tavęs.
Meilė tavoji te neapleis manęs.

Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi staiga užklydus į mano mintis. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys sugrąžina tavąsias rankas ir akis, ar tai tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą. Mane lydintis tavasis gerumas, mama, visuomet atsiranda šalia, kai užklumpa sunkiausios minutės, valandos, dienos. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų dvasinį ryšį. Tu vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti neapkalbėjusi.
Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu tave tik tuomet, kai sunku... Ne, mano Saule! Ne, mano Laimės žvaigždele! Ne, mano Meilės gėlele! Esu tavo didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu tave ir bučiuoju.

Tu spindėk, mano mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.

Tu esi reikalinga, mamute,
Ne tik man, bet ir mano vaikams –
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.

Na ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely...
Bet tavų patarimų sulaukę
Pasijuntam dvasia stipresni.

Motinėle, esi mums brangiausia –
Vien tik tau puokštė rožių didžiausia.

Į mėnulio glėbį įsisupus
Aš prisimenu, motut, tave,
Kaip lopšine, švelniom rankom, lūpom
Tu liūliuodavai prieš miegą vakare.

Ir dabar užmigusi sapnuoju
Tavo veidą, lūpas ir rankas...
Vėl parbėgusi laiku būtuoju
Gydau gerumu žaizdas senas.

Paskaityki, mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin...
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.

Tu lyg lietus, kuris nuplauna sąžinės krantus
Rasos lašais ant žemės akmenų tylių...
Apgaubki laime pievoj žaidžiančius vaikus
Ir pienės pienu piešk pasaulį ant delnų...

Būk jiems gaiva, kuri ateina po staigaus lietaus,
Būk baltas rūkas, sklendantis link debesų,
Tyra, dora ir dieviška palaima iš dangaus,
Gyvenanti dėl meilės ir kančios.

Esi viena tokia, be galo mylima! Ir būk laiminga tarp savų vaikų!

Atnešiau tau ilgesingą savo dainą – dainuokim šiandien kaip kadais.
Iš savo jausmų supyliau prisiminimų pylimą prie jūros – ateiki, ten rasi mane.
Priskyniau tau įvairiaspalvių lauko gėlių puokštę – tegu tave svaigina aromatas jų.
Pasėmiau šaltinio vandens ir palaisčiau juo tavo širdį, kad gyventum ilgai ilgai...
Apkabinau savo vaikus, kad prašydami tavo sektų pasakų, man primintų tave.
Atsivedžiau savo šeimą, kad pripildytų tavo namus gyvenimo džiugesiu – tik tu šypsokis, mano mama miela.
Neišeisim ilgai, kad pajustum, kaip mums esi reikalinga ir mylima, brangioji mamyte.

Baltų sodų žydėjimas tik motinai mano,
Raibų paukščių čiulbėjimas tik motinai mano.

Nenustosiu dėkoti, nenustosiu mylėti –
Pripratai vaikų laukt, pripratai tu ilgėtis.

Baltų žiedų pūgos nuneš mane atminimų šalin,
Baltų žiedų pūgos atpūs mane motulės širdin...

Nepavargsiu kartoti, kad gyvenimo lietūs
Varė naktį šalta gatvele, kad tik būčiau šalia.

Išvarytą priimki į gerumo pasaulį,
Apkalbėtą paguoski, kad nušvistų man saulė!

Rodos, nebūtų saulės šviesos,
Jei nebūtų motulės –
Rodos, nebūtų pasauly tiesos,
O rūpesčiai slėgtų užgulę.

Rytą ir vakarą saulė esi,
Mūsų brangioji mamyte.
Savo esybe tu mums švieti,
Tu – amžinoji gyvybė.

Kas vakarą niūniuoja
Liūdnąsias lopšines,
Glėby tave supuoja,
Kol dar esi maža.

Basom kojelėm bėgai,
Netyčia pargriuvai,
O kas tave paguodė,
Kai graudžiai tu verkei?

Mamos tik švelnios rankos
Primins senas dienas,
Mamos tik vienas žodis
Vėl taps šviesia žvaigžde.

Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtumei būti man saule.
Tu tokia dosni, kad galėtumei būti žeme.
O juk tu viskas drauge, nes tu mano MAMA!

O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, viesulu praėjo,
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Pasėdėk, parymok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai...
Atiduotum tu savąją širdį,
Kad tik laimingi būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly,
Te šiandien nieko tau nestinga –
Aplinkui šypsos artimi!

Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo telpa tavoje širdy,
Kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos,
Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena – tava širdis...
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas, o laikas tik kartoja:
„Nepalūžt, nepavargt ir gyventi, gyventi!“

Juk kūdikio verksmas – gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas – mamos dovana.
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lūpos dukrytės tau „Mama“ šnabždės!

Žydėk tu taip, kaip visos gėlės žydi,
Ir būk tu visada jauna jauna!
Atleisk, kad laimės nelinkėsiu –
Gėlė laiminga būna visada!
Te visad šypsosi tau saulė,
Te niekada neleidžia tau liūdėt.
Tau dovanoju laimės saują,
Ir visko, ko tik mamai galima linkėt!

Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mielu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir klausi apie jų klaidas, džiaugsmus.
Sugrįžti trokštam, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt,
Kaip tavo meilė begalinė
Ataidi mums tavoj širdy.

Ar glostai vaiko galvą naktį ramią,
Liūdna ar džiugesio pilna,
Tu primeni vidurvasario žemę,
Kuri brandi, jauna ir amžina!

Būk laiminga, mama!

Mamyte, tu tiek darbų esi nudirbus,
O tavo rankos švelnios vis.
Praleisti Mamų dieną tau laimingai
Mes linkime visi...