Tostai

Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
- Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, – pasakė jaunikaitis.
- Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! – paneigė piršlys.
- Aš ją mačiau. Mergina – žvaira…
- Tai ir gerai… Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
- Ji neužauga.
- Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams.
- Bet juk jos viena koja trumpesnė.
- Taciau užtat kita ilgesnė.
- Žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio…
- Vaikine! – supyko piršlys.
- Tu nori, kad ji neturėtų ne mažiausio trūkumėlio!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!

Piršliavimas. Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų.
- Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų!- sako vaikinas.
- Pagirtina!
- Nerūkau.
- Labai gerai,- sutinka tėvas.
- Kortų net į rankas neimu.
- Aišku…
- Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis…
- Puiku.
- Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos?
- Niekuomet! – suriko tevas.
- Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamsta rodytų pavyzdžių.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!

Vyrai, branginantys jaunystę. Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
- Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai.
- Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
- O ar kalbėjote su mano mamyte?
- Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę.
- Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

Išgerkim už tuos vyrus, kurie gali pastovėti už save ir pagulėti už kitus!

Kad jūsų norai apsvaigtų nuo jūsų galimybių!

Augo graži stebuklinga obelis. Kartą prie jos prieina 18m. mergina ir sako: obelie sužydėk tiek žiedų kiek kartų aš šiame gyvenime esu nusidėjusi. Ir obelis pražydo vienu gražiu ziedu. Prieina moteris 25m. ir sako: obelie sužydėk tiek žiedu kiek kartu aš šiame gyvenime esu nusidėjusi. Ir obelis pražydo dviem dideliais žiedais. Priejo sena sena senutė ir sako: obelie sužydėk tiek kartu kiek aš šiame gyvenime esu nusidėjusi. Ir visa obelis pražydo taip pat ir visi aplinkui esantys laukai. Tad išgerkim už tas moteris, kurios puošia gamtą!

Linkime nelaimių, kančių, skausmo, nusivylimo ir viso, kas blogiausia, IŠVENGTI!

Pakelkima tostą už išvengimus!

Vaikinas vedė beprotiškai dailią merginą. Po pirmos vestuvinės nakties ji jam sako:
- Brangusis, mes turėsime tris nuostabias dukreles.
- Kaip tai, – stebisi vyras. Iš kur žinai, kad mergaites, ir kodel iš karto tris?
- Na, jos dabar pas mano mama…
Tad išgerkime už tai, kad jaunavedžių šeima greitai pagausėtų…

Ateina toks metas, lakštingalai suokti
Jausmams ir žiedams sužydėt.
Ateina toks metas, mylėti ir tuoktis
Ir dviem savo lizdą sudėt…

Kai žmogus praranda protą – tuokiasi,
kai praranda kantrybę – skiriasi,
kai praranda atmintį – vėl tuokiasi.
Tad pakelkime taures už tai, kad visus svarbius sprendimus savo gyvenime priimtume būdami sveiko proto ir atsakingai!

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos:
- Bet aš tamstą matau pirmą kartą, nustebo profesorius. Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
- Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį!
Pakelkime taures už tobuliausios estetikos kūrinius – už merginas!

Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėja išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metų, ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį auksčiausia bokštą. Pats valgyti nešė, nieko artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kudikėlį…

Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.

Kartą jaunuolis sumanė vesti ir nuėjo pas savo tėvą vyriškai pasikalbėti. Jis pasakė:
- Tėve, aš noriu vesti, – tėvas tylėjo.
Tada jis pasakė:
- Bet, tėve, ji graži!..
Tėvas tylėjo, bet ant žemės parašė nulį. Jaunuolis nesuprato ir vėl pasakė:
- Bet, tėve, ji turtinga!
Tėvas vis dar tylėjo, bet parašė dar vieną nulį. Jaunuolis vis dar nieko nesuprato, ir sušuko:
- Bet, tėve, aš ją myliu!
Tėvas parašė priekyje tu nulių vienetą ir pasakė:
- Sūnau, vesk ir būk laimingas!

Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė?
Filosofas taip atsakė:
- Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys…
Bet dabar bučiniai, galima sakyt, išsigimė. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo?
Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo?
Tai kaip patikrinti, kas teisus?
Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!

Meilė talpina keturis žodžius: supratimas, žinojimas, ištikimybė, pagarba.

Tad pakelkim taures už šiuos paprastus, bet reikšmingus žodžius!

Linkiu kad visuomet turėtumėt ką apsirengt ir prieš ką nusirengt!

Ilgai svarstęs jaunuolis nusprendė savo sužadėtinei per Kalėdas padovanoti pirštines. Su savo seserim jis nuėjo į parduotuvę ir jas nupirko. Sesuo tuo pat metu nusipirko apatines kelnaites. Namie jaunuoliai pirkinius netyčia sumaišė. Vaikinas vietoj pirštinių sužadėtinei nusiuntė kelnaites, prie dovanos pridėdamas laiškelį: “Brangioji, sveikinu tave su Kalėdomis ir siunčiu kuklią dovanėlę. Išrinkau tai, ko, manau tau reikia labiausiai. Kai pirkau, pardavėja man parodė savąsias, kurias dėvi jau 4-is mėnesius. Jos netgi nesusitepusios. As labai norėčiau jas matyti ant tavo kūno. Beje, nežinojau, koks tavo dydis. Kadangi pardavėja labai panaši į tave, paprašiau, kad pasimatuotų. Tai buvo puikus reginys. Manau, aš tavo dydį greit sužinosiu ir prisiminsiu. Kai tu panešiosi, jos lengviau nusimaus, bus itin patogios. Tikiu, kad tu šitą dovaną priimsi su tokiu pat jausmu, su kokiu aš dovanoju. Dėvėk jas per Kalėdas ir Naujus Metus. Aš tiesiog degu iš nekantrumo – labai noriu pamatyti jas ant tavo kūno. Niekas (net aš pats) negaliu suskaičiuoti bučinių, kuriuos ant jų palikau ir paliksiu. Karštai bučiuoju tai, kas jose retkarčiais buna…”

Tad siūlau išgerti už beprotišką vyrų meilę.

Rytą žmona sako vyrui:
- Brangusis, aš sapnavau, kad tu nupirkai man puikius kailinius.
- Miegok brangioji, gal dar susapnuosi, iš kur pinigų paimti, – atsakė vyras.

Jeigu norite būti laimingi savaitę – auginkite gėles,
Jeigu norite būti laimingi metus – auginkite medžius,
Jeigu norite būti laimingi visą gyvenimą – auginkite vaikus.
Tad pakelkime taures už ilgą ir turiningą jūsų šeimos gyvenimą, kuria­me būtų ir gėlės, ir medžiai, ir vaikai!

Princas pamilo princesę. Karalius, kaip meilės ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį. Princas nužudęs motiną ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių. Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė:
- Ar neužsigavai, sūnau?
Pakelkime taures už motinų širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaikų.