Vestuviniai tostai

Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jūreivis, talžomas šaltų bangų, sako:
- Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!
Ir gavo 1 rastą. Kitas jūreivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto!
Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos:
- Bet aš tamstą matau pirmą kartą, nustebo profesorius. Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
- Pone profesoriau, - gyvai atsakė studentas, - aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį!
Pakelkime taures už tobuliausios estetikos kūrinius - už merginas!

Kai žmogus praranda protą - tuokiasi,
kai praranda kantrybę - skiriasi,
kai praranda atmintį - vėl tuokiasi.

Ateina toks metas, lakštingalai suokti
Jausmams ir žiedams sužydėt.
Ateina toks metas, mylėti ir tuoktis
Ir dviem savo lizdą sudėt

Vaikinas vedė beprotiškai dailią merginą. Po pirmos vestuvinės nakties ji jam sako:
- Brangusis, mes turėsime tris nuostabias dukreles.
- Kaip tai, - stebisi vyras. Iš kur žinai, kad mergaites, ir kodel iš karto tris?
- Na, jos dabar pas mano mama
Tad išgerkime už tai, kad jaunavedžių šeima greitai pagausėtų

Linkime nelaimių, kančių, skausmo, nusivylimo ir viso, kas blogiausia, IŠVENGTI!
Pakelkima tostą už išvengimus!

Vyrai, branginantys jaunystę. Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
- Mano mieloji, mano geroji, - čiulba jis saldžiai.
- Daug nekalbėsiu Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
- O ar kalbėjote su mano mamyte?
- Kalbėjau, kalbėjau, - spaudžia jis josios rankutę.
- Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

Neįvykusios piršlybos. Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Jam šovė išganinga mintis, gal nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu - noriu išsivirti virtinukų Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį Išgersime, suris svetimą gerą Tikriausiai panorės pasimylėti Neduok Dieve, ji taps neščia Prispirs ją vesti Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti Visą likusi gyvenimą teks mokėti alimentus Pasigvieš į visą mano turtą Velniams man to reikia!”
Kaip tik su šia mintimi senbernis priejo prie našlelės buto, paspaudė durų skambuti. Durys atsidarė, jis ir sako:
- Žinai, kaimynėle, eik tu po velniu su savo mėsmale!
Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Piršliavimas. Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų.
- Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų!- sako vaikinas.
- Pagirtina!
- Nerūkau.
- Labai gerai,- sutinka tėvas.
- Kortų net į rankas neimu.
- Aišku
- Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis
- Puiku.
- Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos?
- Niekuomet! - suriko tevas.
- Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamsta rodytų pavyzdžių.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!

Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
- Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, - pasakė jaunikaitis.
- Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! - paneigė piršlys.
- Aš ją mačiau. Mergina - žvaira
- Tai ir gerai Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
- Ji neužauga.
- Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams.
- Bet juk jos viena koja trumpesnė.
- Taciau užtat kita ilgesnė.
- Žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio
- Vaikine! - supyko piršlys.
- Tu nori, kad ji neturėtų ne mažiausio trūkumėlio!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!

Sužieduotinis sako savo būsimai žmonai:
- Norėčiau, brangioji, tuojau po vestuvių važiuoti prie jūros.
- Gerai, brangusis, važiuokime prie jūros.
- Ne važiuokime, o skriskime, brangioji
- Kaip įsakysi, brangusis
Merginos motina pasikviecia į šalį dukrą ir jai šnibžda:
- Ar ne per daug komanduoja tavo būsimas vyras?
- Palik ji ramybėje, mamyte. Lai jis diktuoja savo paskutinę valią. Kitą dieną.
- Vadinasi, taip: baldus ir visą namų inventorių mudu dalinsimės pusiau Be barnių, be triukšmų. Sutinki?
- Sutinku, brangusis.
- Susitarkime, kad mudu išsaugosime normalius žmogiškus santykius. Jeigu susitiksime, ramiai pasisveikiname
- Būtinai.
- Ir skyrybų metu mudu elgsimes korektiškai, be isterikos bei priekaištų Sutinki?
- Aišku, sutinku.
- Na ir puiku. Tai paskubėkime: po ketvirčio valandos mūsų jungtuvės.
Pakelkime taures už susitarimus, kurie paprastai nevykdomi.

Vienas vaikinas įsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiulymą taip atsakė:
- Aš ištekesiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų.
Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną įkopti į aukštą ir gana stačią uola. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. Šokdamas nuo aukštos uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina įsakė jam vaikščioti ir nešlubuoti. Ir vardino gražuolė kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti isišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t.
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis - šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė:
- O dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą.
Vaikinas piktai pasižiurėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams.
Pakelkime taures už tai, ko niekada negalima išsižadėti - tėvų ir savo gimtosios kalbos!

Šeimyninis gyvenimas yra subtilus muzikos instrumentas, be to - styginis. Neįtempsi? - neskambės, pertempsi - stygos nutruks. Viskas turi buti gerai sustyguota.
Sveteliai, išgerkime už tai, kad mūsų jaunavedžiai puikiai sustyguotų savo šeimyninį instrumentą.

Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
- Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? - pasiteiravo tarnautojas.
- Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi - patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti.
- Tai ką? Jūs iš manes šaipytis bandote? Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi O ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa
- Ko jūs taip piktinatės, pone? - ėmė raminti jį pažinčių agentas.
- Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.

Ateina žydas pirklys pas žydą milijonierių ir sako:
- Klausyk, Dovydo sūnau, ar nori fainą gešeftą padaryti?
- O koks tas gešeftas? - susidomi milijonierius.
- Ar nori per pusvalandį uždirbti penkis milijonus dolerių?
- Nu, noriu O ką aš turiu daryti?
- Žadėjai savo dukrai duoti dešimt milijonų dolerių kraičio
- Nu žadėjau O ka?
- Išleisk tu ją už manęs! Aš sutinku ją paimti už penkis milijonus.
Tad pakelkime taures už tas merginas, kurios tapo priedu prie kraičio.

Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
- Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
- Ištekėk už jo!
- Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
- Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.

Sūnus ketina vesti.
- Justai, kada gi pagaliau vesi?
- Kai surimtėsiu.
- O kada surimtėsi?
- Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris.
- Kodėl?
- Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės.
- Sūneli, nevesk gražuolės! - pataria motina.
- Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems.
- Verčiau tegul kitiems buna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus.
Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko:
- Justai, nevesk sausio menesį, - vesk balandį.
- Kodėl? - nustebo vaikinas.
- Išloši dar tris mėnesius.
Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.

Nuomonės apie vedybas.
- Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodėl taip atsitinka?
- Jos ieško idealaus vyro.
- O koks jų idealas?
- Vyrai, kurie sutiktų jas vesti.
- Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
- Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
- Man atrodo, - pasakė viena dama; - kad vedybos - tai miražas dykumoje Su rūmais, palmėmis, kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja kupranugariais.

Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namu kažkas smarkiai trinktelejo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgasčio perbalusios merginos veidą. Ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.
Praėjus pirmajam išgasčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisiminė, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.
Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Išsikalbėjo su valyklos savininke - jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo busimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.
Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures.

Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
- Viešpatie, - šmėkštelėjo mintis galvoje, - negi man lemta tapti žalčio žmona?! - Ir garsiai sušuko: - žalty, ka darai?
- Nešukauk! - sušnypštė žaltys, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą.
- Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi - Imk! - šmurkštelėjo į sijonėlį.
Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
- Kas čia per maskaradas! - įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
- Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai - žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.