Motinos dienos sveikinimai

Papuošti sidabru smilkiniai,
O širdy viešpatauja ramybė.
Išauginti vaikai, nugalėti vargai,
Praeity vien praėjusių metų grožybė.
Tad būki laiminga ir gyvenki ilgai, mano mama,
Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais
Eina metai žingsniukais mažais.

Gyvenime, mama, tu – pati gražiausia gėlė! Žydėki, mama, amžinai!

Būk jūra gerumo, švelnumo ir meilės,
Kur galėtų plukdyti mažylis laivus.
Ir po tavo pasakų skliautais vaikystę praleidęs
Jis užaugtų protingu, laimingu žmogum.

Būki jūra bekraštė, išsiliejusi meile,
Kur galėtų braidyti mažylis dažnai.
Ir pajauski, jam krykštaujant, vaikišką laimę –
Būki su savo mažyliu geriausi draugai!

Gyvenimas – nepakartojamas stebuklas,
Kurį sukurt tik vienąsyk gali.
Kas kartą tenka sau mažiau palikti,
Kai kitiems save lyg duoną dalini.
Ieškodama erdvėj aukščiausio taško, mama,
Tu mums esi tikroji šviesa ir šiluma!

Tu pirmoji pasveikinai mus su tekančia saule,
Tu pirmoji bučiavai mūs akis.
Tu linkėjai gyventi laimingai,
Tu – mūsų šviesos spindulys.

Tegul tavo akys mato tik šviesą,
Širdis sutalpina visus pavasarius ir vasaras,
Tegul niekada nepavargsta tavo rankos,
Išmokiusios mus glostyti ir pakelti.

Mes skubame gyvent, savus takus išmynėm,
Mes skubame... be jausmo, be ugnies.
Ar ne per daug širdies ir meilės mums paskyrei,
Savąją laimę skirdama vaikams visiems?

Ilgai tegul išlieka tavųjų delnų kaitra,
O mintis tavo ilgai tegul teiks patarimų.
Nusišypsok ir ilgai tu išliki jauna,
Nors laikas dažnai daug ko ir negrąžina...

Niekas nepakeis tavęs niekada, nes tu vienintelė – mano mama! Linkiu būti laimingai, mama!

Tava širdis mums reikalinga, Mama,
Ir ašara, ir lūpų šypsena.
Vaikystės žiedus garbanos šios mena,
Nors, Mama, tu kaip obelis balta.

Visus gegužio žiedlapius gležnus
Norėčiau aš sudėt po tavo kojom,
Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius
Tyriausią jausmą – meilę dovanoju!

Pavasari, išpuošk žiedais mamos suknelę,
Aukštai iškilęs vieversy, užtrauk giesmelę!

Už meilę, šilumą, jaukumą dėkoju, mano miela mama, tau!

Save kaip saulės šviesą dalini,
Už kitus į kalną ir prieš vėją tu kopi.
Meile, gerumu kvieti,
Paprastumą, nuoširdumą, viltį dovanoji.

Džiaukis laisve, meile ir gėlių žiedais,
Ir linksma, švelni, dosni tu būki visados!
Palinkėt sveikatos, laimės šiandien noriu.
Jei tik gali, toliau dalyki šilumą delnuos!

Šie žodžiai, mano mama, tau, brangioji,
Aš juos skiriu šiandieną vien tik tau!
Ir iš visos širdies už meilę tau dėkoju
Šią dieną, skirtą vien tik tau!

Dar daug švelnaus anūkų linksmo juoko,
Daug daug sveikatos, laimės, ištvermės
Tau linkim ir ateiname švelnumo pasimokyt,
Ir žiedus dovanojam iš širdies.

Leisk, mama, tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų,
Leisk, mama, tau karštai priglust prie skruostų
Ir pasakyti, kaip tave myliu!

Švieti mums kaip saulė ir mokai kitus
Pilkoj kasdienybėj atrasti džiaugsmus.
Už tavo gerumą mes prašom lemties
Vaivorykščių tiltą į laimę nutiest!

Būk laiminga, mama!

Miela Mamyte, patikėk, neturime nieko brangesnio už tave. Tegul prabėgusių metų našta neišsekina tavo gerosios širdies, neužgesina akių šviesos, tegul niekada nepavargsta tavo darbščiosios rankos, rūpesčių kasdienybėje nenuvysta šypsena ant tavo lūpų, o gyvenimo kelias tegu būna ilgas ir šviesus.

Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.

Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli...

Duok man, mama, savo ašarėlę –
Pasodinsiu ją po langeliu.

Pasodinsiu, užauginsiu gėlę
Skaistesniu už saulę žiedeliu.

Supsis jos žiede mažutis vaikas,
Užliūliuotas motinos dainų...

Ant močiutės kelių
Baltas gulbių sostas.
Ir užmiega vėjas
Ant močiutės kelių.

Ant močiutės rankų
Volungėlė gieda,
Volungėlė gieda
Ir žibuoklių keras.

Ant močiutės lūpų
Pasakos gyvena
Apie aukso žiedą,
Apie stiklo kalną.