Vestuviniai tostai

Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
- Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus.
- Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
- Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?
- Nieko, mamyte, - atsakė dukrelė. - Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.

Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
- Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
- Brangioji, man
- Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
- Tu turėjai dar ir kitą?
- Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
- Ko tu taip? - isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. - Išprotėjai, ar ka?
- O ne Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Prieš kelioliką metų atšoktos vestuvės sukėlė gyvas diskusijas Temidės šventovės užkulisiuose. Keturiasdešimt septynerių metų plėšikas Ričardas Simsonas teisme, pasinaudodamas pertraukėle, sugebėjo įrodyti pagrindinei kaltinimo liudininkei, jog jis viską darąs tik jos gerovei ir prikalbėjo merginą čia pat teisėtai susituokti. Santuoka skubiai buvo įregistruota. Teismo procesą teko nutraukti, o plėšiką paleisti į laisvę. Taip jis išvengė ilgų metų nelaisvės, nes pagal įstatymą kaltinamojo žmona, kaip artima giminė, negali buti liudininkė.
Simsonas ir jaunoji spinduliavo iš laimės, įstatymų sargai tik skėsčiojo rankomis. Tačiau juos nuramino jaunosios motina:
- Jis neliks nenubaustas, - pasake ji. - Jis pats save pasmerkė aukščiausiai bausmei. Savo dukterį aš tikrai gerai pažįstu
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie neišvengia didžiausios bausmės ir vesdami netenka tikrosios laisvės.

– Ar tu mane myli? – glaustydamasi ir meilikaudama klausia ji.
– Žinoma, myliu, – švelniai atsako jis.
– O kodėl manęs nevedi?
– Kas čia per tavo įpročiai – visada keisti pokalbio temą. Brangioji, aš tave vesčiau pagal principą – vesti, kad ir šalaputrę, bet ne gražuolę.
– Aš irgi tekėsiu pagal principą – ištekėti, kad ir už kvailio, bet pinigingo. Mielasis, kai mudu susituoksim, turėsim tris gražius vaikučius.
– Iš kur tu žinai?
– Jie dabar gyvena kaime pas mano mamą. Ar tu paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis?
– Paprašiau.
– O ką jis sakė?
– Aš paskambinau telefonu, ir jis man atsakė: „Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju“. Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną? – Žinoma. Tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlygą.
Pakelkime taures už muziką ir dainą, kurie žmogų lydi visą gyvenimą.

Lakštingaloms suokiant. Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia
- Meilute, duok! - papraše jis.
- Negaliu! - griežtai atšovė ji.
- Na, tik vieną!
- Neduosiu.
- Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną
- Nė už ką.
- Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji
- Jau girdėjau
- Negi nepasigailėsi manęs?
- Neprašyk, negausi.
- Lakštingalos suokia širdis tiesiog alpsta, kaip norisi
- Ir tegul alpsta.
- Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
- O ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! - čiauškėjo draugė.
- Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
- Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
- Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
- Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.

Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
- Ateik, mieloji, - pasakė jis.
- Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
- Ne, mielasis, - atsakė ji. - Negaliu.
- Kodėl? Tu manim nepasitiki?
- Pasitikiu tavimi Pasitikiu ir savimi Bet nepasitikiu mumis abiem.
- Girdi, kaip lakštingalos suokia?
- Verčiau eime namo.
- Dar anksti namo
- Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
- Sėskimės! - jau įsakiau suskambo jo balsas.
- Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų
- Kvailute, mama juk nesužinos
- Ne, ne ir ne!
- Tai lik sveika! Aš einu pas kitą.
- Na, gerai, - nuraudusi sako mergina. - Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui - sutuoktuvėms.

Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai.
O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.

Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato - stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje - vynas.
Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote - asilas puolė prie vandens.
Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.

Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip:
- Meilė - tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai atneštos sėklos, nors ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet nėra atspari klimato poveikiui, todėl greitai nuvysta.
Antrasis paaiškino šitaip:
- Meilė - tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną.
O trečiasis pripažino tokią tiesą:
- Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje.
Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę!

Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas.
Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens.
Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.

Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai.
O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.

Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
- Ateik, mieloji, – pasakė jis.
- Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
- Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu.
- Kodėl? Tu manim nepasitiki?
- Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
- Girdi, kaip lakštingalos suokia?
- Verčiau eime namo.
- Dar anksti namo…
- Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
- Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas.
- Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
- Kvailute, mama juk nesužinos…
- Ne, ne ir ne!
- Tai lik sveika! Aš einu pas kitą.
- Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.

Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė.
- Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
- Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
- Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
- Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.

Lakštingaloms suokiant. Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia…
- Meilute, duok! – papraše jis.
- Negaliu! – griežtai atšovė ji.
- Na, tik vieną!
- Neduosiu.
- Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną…
- Nė už ką.
- Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji…
- Jau girdėjau…
- Negi nepasigailėsi manęs?
- Neprašyk, negausi.
- Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi…
- Ir tegul alpsta.
- Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
- O ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

– Ar tu mane myli? – glaustydamasi ir meilikaudama klausia ji.
– Žinoma, myliu, – švelniai atsako jis.
– O kodėl manęs nevedi?
– Kas čia per tavo įpročiai – visada keisti pokalbio temą. Brangioji, aš tave vesčiau pagal principą – vesti, kad ir šalaputrę, bet ne gražuolę.
– Aš irgi tekėsiu pagal principą – ištekėti, kad ir už kvailio, bet pinigingo. Mielasis, kai mudu susituoksim, turėsim tris gražius vaikučius.
– Iš kur tu žinai?
– Jie dabar gyvena kaime pas mano mamą. Ar tu paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis?
– Paprašiau.
– O ką jis sakė?
– Aš paskambinau telefonu, ir jis man atsakė: „Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju“. Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną? – Žinoma. Tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlygą.
Pakelkime taures už muziką ir dainą, kurie žmogų lydi visą gyvenimą.

Prieš kelioliką metų atšoktos vestuvės sukėlė gyvas diskusijas Temidės šventovės užkulisiuose. Keturiasdešimt septynerių metų plėšikas Ričardas Simsonas teisme, pasinaudodamas pertraukėle, sugebėjo įrodyti pagrindinei kaltinimo liudininkei, jog jis viską darąs tik jos gerovei ir prikalbėjo merginą čia pat teisėtai susituokti. Santuoka skubiai buvo įregistruota. Teismo procesą teko nutraukti, o plėšiką paleisti į laisvę. Taip jis išvengė ilgų metų nelaisvės, nes pagal įstatymą kaltinamojo žmona, kaip artima giminė, negali buti liudininkė.
Simsonas ir jaunoji spinduliavo iš laimės, įstatymų sargai tik skėsčiojo rankomis. Tačiau juos nuramino jaunosios motina:
- Jis neliks nenubaustas, – pasake ji. – Jis pats save pasmerkė aukščiausiai bausmei. Savo dukterį aš tikrai gerai pažįstu…
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie neišvengia didžiausios bausmės ir vesdami netenka tikrosios laisvės.

Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
- Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
- Brangioji, man…
- Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
- Tu turėjai dar ir kitą?
- Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
- Ko tu taip? – isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ka?
- O ne… Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
- Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus.
- Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
- Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?
- Nieko, mamyte, – atsakė dukrelė. – Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.

Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
- Viešpatie, – šmėkštelėjo mintis galvoje, – negi man lemta tapti žalčio žmona?! – Ir garsiai sušuko: – žalty, ka darai?
- Nešukauk! – sušnypštė žaltys, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą.
- Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi – Imk! – šmurkštelėjo į sijonėlį.
Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
- Kas čia per maskaradas! – įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
- Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai – žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.